Aktualijos

RIČARDAS ŠILEIKA

Miesto paštininkai yra anonimiški pasirinktos, jiems paskirtos funkcijos vykdytojai. Miesto paštininkai – niekieno nematomi dienos vaiduokliai. Mes jų suvis nepažįstame. Todėl su jais net nesisveikiname, nepakviečiame puodelio raudonėlių arbatos. Kadangi korespondenciją – net nesukdami galvos – įprastai pasiimame iš sunumeruotų paštadėžių, tad net nerūpi, ar ją atnešė vyras ar moteris. Mums nusispjauti į jų nuomones. Nesuklūstame, ar jie patys sulaukia (išvis ar laukia) laiškų ar atvirukų.

Anūkas (gal dešimtmetis). Ką ten veiksim?
Močiutė. Žiūrėsim šunų rungtynes! O rugpjūčio pirmą – šunų parodą. Ten tave ir nuvesiu. Turiu nuolaidų kortelę. (Po pauzelės) Nuimk tą vabalą ant piršto, dar įkąs tau. (Po pauzelės) Reiks sužinoti, kur ta paroda veikia. Tai ryt, ryt, ryt! Turėsim ką veikti.
Ir pati moteris ploja katučių.
Anūkas. Aš tave šnipinėsiu visą kelią.

Ričardas Šileika. 2010 metų vasario 14-osios rytas

Vyrai, kuriuos vienija šunys. Verta stebėti, kaip jie puikauja už pasaitėlių vedžiodami grynaveislius augintinius. Įnoringesni tyčia nesega saito: veizėkit, kaip sargi mano keturkojė nuosavybė (vos neparašiau asmenybė) man paklūsta! Aišku, šis veiksmažodinis būdvardis sargi yra nebetikslus apibrėžimas. Nes šiuolaikinis šuo iš tikrųjų absoliučiai ničnieko nesaugo. Šiuolaikinis šeimininkas pats ėmėsi malonios pareigos (o gal tai iš tikrųjų yra teisė?) daboti gyvulį. Todėl jau šiandien visi frazeologizmai šuns dienos, šunis karstyti, šunys nematę, šunims šėko pjauti, šuns vietoje laikyti yra netekę tikrųjų prasmių ir atitikmenų.

Ingos Gailės poezijos knygos iliustracijose – schemos, kaip išlankstyti iš popieriaus mergaites. Pirmą eilėraštį Inga skaitė pasistiebusi, kairę plaštaką įręžusi kluban. Paskui dešine ranka parėmė dešinį klubą.
Skaitytinus eilėraščius buvo pasižymėjusi baltomis popierinėmis „Litexpo“ valgyklos servetėlėmis.
Rašytojų kampe latvių klausė latviai ir Vladas Braziūnas.

Kai žmogus išmoksta suktumo, apsukrumo, išpuiksta, gauna tam tikrų žinių, įgyja įgūdžių ir metodų, nežaboto pasitikėjimo, prasigyvena arba nuskursta, pasiekia tam tikrą valdžią ir galią, įjunksta disponuoti aplinkiniais ir artimaisiais, begali dirbti tiktai už atlygį, išmoksta būti nuoširdus dėl siekiamos naudos, turi vis daugiau išskaičiavimų, geba mylėti aklai ir beatodairiškai. Supyksta ir nebeatleidžia, įžeidinėja be reikalo, sulaukia pareigų, išsireikalauja papildomų teisių, užima vis daugiau postų, pavardę papuošia laipsniais ir titulais. Prisiperka daug daugiau, negu jam reikia. Kai pripranta prie taisyklių, prie kompromisų, prie amžinos netvarkos. Kai tampa abejingas, kai pamato daugiau, kai išgirsta labiau – va tada ir yra sustabdomas. Išjungiamas.

Su visokiausiais vabaliukėliais, su nepageidautinom priemaišom, įmaišom, permaišom, su atbunkančia siela ir atbundančiu rytu, su svetima plačiaburne šypsena, su nepavykstančiu ketinimu pasislėpti, su apleisto sąžalyno pakrašty žydinčiu gauromečiu, su Navako ir Tamošaičio adoruojamais drambliais, su pakeleivinga eilėraščių knyga, su cukrum apdrabstytu staliuku, su geražodžių ir blogažodžių nutylėjimais, su įmirkusia nuo indų plovimo dešiniąja plaštaka, su krepšy kvepiančia rūkyta Pasvalio dešra, su spiste apspintančiomis banalybėmis, su nuolatiniu atidėliojimu, su vyzdžių dugnuosna nugrimzdusia vakardiena.

Pilies, Šv. Mykolo ir Literatų gatves siejantis erdvus kiemas. Aišku, žinote, tai pirmasis Vilniuje Botanikos sodas. Apie jame augančią šimtakeliasdešimtmetę liepą sukaliojasi du guvūs pagyvenėliai. Atkraginę dangun galvas. Mat išgirdo zylės cy cy cy. Geidaudami išvysti pačią solistę. O jos, matyt, nesimato. Keturios akys nepastebi ir nesugauna. Eina juodu prieš saulę ratu aplink didžiamedį. Dar plečia ketvirtį akiračio dešiniau. Galop vienas ranka rodo į ieškomąją. O kiemą kertančios, ausines užsigožusios jauniklės mergužėlės akyse tiesiog akivaizdžiausiai perskaitoma: et, du nugverę psichai!

Sostinės senamiesčio vitrinose „instaliuoti“ tie patys bejausmiai kiškučiai. Šlapsniegis – fragmentiškas. Permanentinė skėčių statika. Niekada ir niekur nesusitinkančios rankos. Lankytiniausias humana panteonas. Eismas iš naujos eilutės. Tuščias, bet viešas rašalo butelis. Žiūrėk, žirglioja pasroviui. Iš vatinukės dešinės kišenės kyšo Grajausko vadovėlis. Prisipažįstu: man patinka tiesiastuburiai. Bet jie dažniausiai būna ne mano kirpimo žmonės. Šiandien aš antro aukšto specializuotame pasaulyje dairausi šaldytuvų. Sliūkinu nuogąstingas pasaulinių firmavardžių tarpueilėm. Iš pareigos – kaip yra privalu pirkėjui – varstau dureles. Krūtingos vadybininkės teiraujuos kaži kokių techninių parametrų. Nevalingai pasitaisau velionio švarką. O kalendorius skelbia tarptautinę higieninių pirštinių dieną.

Ne be Gintauto Trimako visa tai. Būtent: pinhole renesansas Lietuvos fotografijoje. Nors Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus tikina, kad tai jau mados reikalas – fotografuoti belęšiu „aparatu“. Jo žodžiuose, žinoma, yra tiesos, tačiau. Ne kiekvienas ryšis „išbūti“ tas kelias, keliolika ar keliasdešimt minučių akistatoje su esamuoju tikriniu laiku. Kuriame tik tu pats ir tavo regima(s). Nes šis pinhole fotografavimo būdas suteikia galimybę (ir įpareigoja) stabtelėti skubančiųjų (vos neparašiau skęstančiųjų) minioje ir įsiklausyti. Tai laiko ir būties pajautos proga. Tačiau, nebūdamas pinholininkų bendrijos narys, noriu solidarizuotis, pasiūlydamas jiems lietuviškus apibrėžinius jų tiems dalykams. Taigi pats suvokties ir reflektacijos procesas tesivadinie skyl(ė)mata ar skyl(a)žiūra. O gautas rezultatas – skylėvaizdis.

„Eurovaistinės“ moteris, apkūni – akim vertinu – keturiasdešimties neturinti, šnekina klientą:
– Tai, sakot, visą sekmadienį žvejojot?! Ok, tie žvejai žvejai. Tikiuosi, ne dvikojes?
Vyras apglumintas, bet stengte stengiasi jam(e) keliamą sąmyšį gesinti rimtais koziriais. Girdi, anąsyk parvilkęs namo ne vieną dešimtį kilogramų gražaus laimikio. Ko jau ko, bet jo prigaudomų žuvų pakanka ne tik šeimai, bet ir giminaičiams.
Ir tuojau pat atsisveikina. Dirbtinai sulėtintu žingsniu nešdinasi laukan – įkvėpti anonimės gatvės laisvės.

Lietuvos Respublikos Mirusiųjų paštas, Skaistyklos paštas, Gėdos paštas, Pojūčių paštas, Aukštaitijos Vėjo paštas, Skerdžiamų Gyvulių paštas, Negydomojo Purvo paštas, Šiųmečių Vaistažolių paštas, Susimuliuoto Orgazmo paštas, Bestuburių paštas, Veltinių paštas, Pervargusio Kūno paštas, Kinivarpų Tylusis paštas, Piršto Pagalvėlės paštas, Džiūstančių Negližė paštas, Mojuojančios Rankos paštas, Nudremžtų Vėliavų paštas, Pūvančių Obuolių paštas, Prakaituotų Paslėpsnių paštas, Šmėstelėjusio Kėkšto paštas, Seborėjos paštas.

Taurakalnio ketvirtadienio varnų daugiabalsė, kurion įsilieja Gedimino prospektu šlepsinčio ir vėliavą tempiančio vienutėlio krišnaisto rama rama, hare hare. Lukiškio suskretusios aikštės sniegus apsiusiojantis šunykštis. Klampiose įtemose veik nepastebimi alyvkrūmiai. Kristaus pašto ženkliukai, klijuosimi ant Liepojon siųsimo laiškavokio. Toliau – home collection. Pagalvės, pagalvės, pagalvėlės. Be prakaito kvapo, be seilių dėmių. O dabar palanki situacija neleistinoj vietoj peršokti sausakimšą gatvę – arčiau vasario vandens. Šiuolaikinė meno moteris Rūdninkų gatvėje šlamščia importinį pomidorą. Prekės papildomos kasdien.