Sušalęs paukštis

Besparnis paukštis, paukštis išklaipytais sparnais. Prieš mane – paukštis-žmogus, kurio šitame gyvenime niekada nebuvau sutikusi. O tai, ką matau, jau nebepriklauso šitam pasauliui. Ir šitiems žmonėms, kurie savinasi jo kūną.

Melzganas, išbrinkęs veidas, sukrešėjęs kraujas ten, kur turėtų būti lūpos. Nusuku žvilgsnį – geriau žiūrėsiu į rankas. Kodėl jų niekuo nepridengia? Ar tikrai tai, ką matau, nėra sapno košmaras? Šitos išpampusios rankos? Šitas mėlynas veidas?

– Ponia, labai atsiprašome, dar nespėjome sutvarkyti. Gal galėtumėte palaukti už durų?..

Tik dabar pastebiu – mirusysis be batų. Neįprasta, nors nebūtų nieko keisto – per šitą šaltą gruodą jam jau niekur nebereikės eiti. Išaušta tokia diena ir tokia valanda, kai niekur nebereikia… Net jei buvai be galo užsiėmęs, labai labai svarbus ir nepakeičiamas, išskirtinis. Net ir tuomet, kai neturėjai laiko ar turėjai jo per daug – jis dabar visas tavo, susiliejęs su tavimi, nebeatskiriamas, susigėręs į akis, lūpas, rankas, į kojas, kurių kažkas nespėjo apauti. Visų dienų šviesa, pulsavusi gyslomis. Sustingęs, suaušęs kraujas – (ne)išgerto vyno kristalai amžinybės taurėje, visa – būtoje būtyje.

Šitas kūnas šaldytuve išgulėjo dvi savaites. Nupurto šaltis. Rastas Naujųjų metų naktį, paryčiais, kai vertėsi laikas. Šitie metai jam nebepriklauso. Kokiose likimo knygose šitai buvo parašyta?

Užmuštas. Greičiausiai savo bendrų – sugėrovų. Jau sustingęs… Senovėj tikėta: ne sava mirtim mirti negerai. Ne sava mirtim mirusiojo siela persikūnija į paukštį. Bet paukščiai irgi miršta.

Mama neseniai pasakojo – lyg naujieną, lyg žinią. Prie malkų rietuvės radusi sušalusį genį. Snapeliu bandęs prakrapštyti sniegą: ieškojo lesalo. Parsinešusi palto kišenėje. Virtuvėj palaikiusi pernakt – bene atsigaus. Neatsigavo, neatšilo. Užpustytos sodybos vienišystėj senutė gelbėjo paukštį – sielą…

Su pamušta akim ir apkrešėjusiom lūpom prieš mane guli sustingusio, besparnio žemės paukščio kūnas. Jau buvo atsidūręs gyvenimo paraštėje. Gyveno nebeieškomas, nelaukiamas, nepasigendamas. Šildymo trasoje? Šiukšlynuose? Stotyje? Jau seniai buvo išėjęs iš artimųjų pasaulio – sugėrovų artimais nepavadinsi, jie net nežinojo jo vardo. Nebeturėjo pareigos pareiti, būti baramas, paskui – nuaunamas, pamaitinamas, paguldomas. Nebeturėjo pareigos būti kažkam savas. Ir vis dėlto…

Atpažino buvusi sugyventinė. Pamatė per televiziją. Iš karto nepatikėjo, paskui kreipėsi į policiją, važiavo į Vilnių atpažinti. Atpažino. „Ne dėl jo, dėl dukrelių“, – lyg teisinosi (o greičiau didžiavosi savo kilnumu) atėjusiesiems. Ryšėjo juodą skarelę. Įsijautė į gedinčiosios vaidmenį. Jautėsi išdidi, turėdama tokią teisę gedėti. Nesąmoningai jautė: gedėti yra kilnu. Ir gražu, nes – taip reikia. Nes tada – kaip visi. Tvarka buvo sugrąžinta: tėvas palaidūnas, sugrįžęs namo, ramiai ilsėjosi tarp baltų chrizantemų. „Tėvo kapą turės“, – susumavo savo poelgį. Dukrelės tėvo nepažino, neprisiminė mačiusios. Per mažos dar atminti – paliko jas vos pradėjusias vaikščioti. Ir vis tiek – kaip svarbu turėti tėvo kapą, jo laidotuvių nuotrauką. Visa kita jau galima susikurti: istoriją apie tragišką lemtį, jaunystės meilę, ilgesio naktis, išsiskyrimo šaltį, nebūtą tėvystę. Apie benamius, gyvenančius šildymo trasose… Ne, ne, mirtis turi būti kilni arba bent jau skaudžiai romantiška: su mėnulio pilnaties atvaizdu vyzdyje, su sustingusia atgailos ašara krauju aptekusioje akyje. Gal taip ir buvo?

Mirtis suteikia – grąžina? – žmogiškąją vertę. Apgaubia ramybės ir orumo aureole… Nupraustas, sušukuotas, apvilktas kostiumu, kuriuo niekada nevilkėjo, net savo vestuvių dieną. Tikriausiai būtų nustebęs šitaip pagerbtas. Sugyveno porą vaikų, nedavė jiems nei pavardės, nei pragyvenimo. Dabar, surimtėjęs, tapo panašus į tėvą, prisiminusį tėvišką priedermę sugrįžti, būti su savo vaikais. O moteriai dovanojęs teisę vadintis našle ir vaidinti gedinčiąją.

Moteris vaikšto labiau išdidi nei nuliūdusi, nes niekada anksčiau jai neteko būti tokiai svarbiai. Užuojauta, dėmesys jai, moteriai, iškankintai nemeilės, nepripažinimo, pažadino savigarbą: visi mato, kad tai – jos žmogus; ir ji jam vienintelė, nes neatsirado daugiau norinčiųjų jį palaidoti: pirkti kostiumą, marškinius ir batus, sugrąžinti jį į žmonių bendruomenę, palydėti su derama pagarba ir turėti jo kapą – dabar jau turėti jį visą (ji tokia dėkinga už jo ištikimybę!), daug labiau visą nei tuomet, kai buvo gyvas ir žadėjo būti savas. Netesėjo… Net ir sėklą pasėjęs, neįaugo į jos žemę. Išėjo visais keliais – buvo laisvas nuo pasaulio ir savęs paties, nuo savo gyvenimo. Tik mirtis sugrąžino žmogiškąjį pavidalą, apglėbdama nunešiotą, supurvintą kūną ir savęsp priglausdama paklydusio paukščio sielą.

Standartiško mąstymo klišių paveiktos mintys lenda į galvą. Nepajėgiu nuo jų atsiplėšti: apraizgo, įtraukia, įsiurbia; regiu ne siela, o protu. Dar kartą pakeliu akis. Ten, kur velionio rankos. Jas jau spėjo pridengti balta nosinaite ir perjuosti rožiniu – atgailos, atleidimo, susitaikymo ženklu? Paruoštas, dabar jau paruoštas susitikti su savo gentainiais – išėjusiais ir gyvaisiais, atleidusiais ir atleistaisiais… Miręs benamis jau nebėra valkata, mirtis jį kilsteli link kankinystės: jis tėra visuomenės auka, pasirinkusi gyvenimo užribį. Savo noru. Ne savą gyvenimą. Ir ne savą mirtį.

Išeinu kaip nesava. Sujauktom mintim. Kažkodėl akyse – ne šiurpi, vieniša mirtis mėnulio pilnaties sniegynuose, ne kankinyste paženklintas melzganas veidas su sukrešėjusio kraujo dėme ant lūpų. Akyse – margaplunksnis genys, sustiręs kūnelis, užklotas nunešiota motinos pirštine.