Saga apie moters letargiją

– Valgyk, štai tau duona kasdieninė, – išgirstu sakant.

Ranką ištiesiu ne link duonos riekės, o link motinos suknelės sagos, vos besilaikančios ant siūlo. Nuplėšiu ir suspaudusi drėgname delne palendu po stalu. Atidžiai tyrinėju juodą sagą, apžiūriu įbrėžimus ir lygintuvo paliktas išsilydžiusias dėmeles. Kad nepamesčiau, veriu ją ant juodo šilkinio siūlo. Vienišai sagai surandu įvairių dydžių ir spalvų draugių iš močiutės švelnių flanelinių marškinių. Iškirpusi suveriu ant siūlo šalia motinos sagos. Sukdama rankoje barškantį spalvotą vėrinį, lieku viena, užspeista jų juoduojančiose skylutėse. Išlaisvinimas ateis suvėrus visą vėrinį, užmigsiu saldžiu letargo miegu, be sapnų, be nerimo.

Trumpas apniukusias dienas keičia ilgos svaiginančios naktys. Stebiu, kaip ilgėja vėrinys veriant vieną sagą prie kitos.

Paryčiais grįžtu iš baro. Laiptinėje sutinku bjauriai storą kaimynę su vyru. Matau, kaip sulysusiam senukui veidą užlieja raudonis, kaip godžiai jis nuryja seilę džiūstančioje burnoje. Storulė vos susitvardo nesušukusi „kalė“ ir paskubomis timpteli vyrą už rankos. Rakinu duris ir juokiuosi balsu. Taip, aš pamišusi. Trinkteliu durimis. Jau esu namie, čia nereikia prieš nieką vaidinti. Sėduosi lovoje, surangau po savimi kojas ir rašau nedrįsdama paimti popieriaus ir pieštuko. Rašau mintyse, žodžiai liejasi virsdami blunkančiais painiais vaizdais. Jie nenuoseklūs, efemeriškai pakylėti apsklendžia kambarį, neradę, kur nutūpti, įsiremia į lango stiklą ir prilimpa. Jiems nepavyks išsiveržti į lauką, jie liks čia, prirūkytam, ryto miglos apgobtam kambary, kol uždus. Svaigulys nepaleidžia, kausto pavargusį kūną. Fantazijos ir realybės neatitikimai klampina vis giliau ir aš pasiduodu gniuždančiam jausmui, suprasdama, kad esu sukaustyta pykčio, pavydo, sklindančio iš kiekvieno sutiktojo gatvėje. Jie nepasotinamais žvilgsniais nulupa man odą, kad pažvelgtų, kas slypi po ja, nuplėšia mėsą ir narsto kaulus. Su pasigėrėjimu konstatuoja, kad nieko čia įdomaus nėra. Nėra ilgesio, liūdesio, tik kūnas. Kojos nutirpo, kambaryje perkaitęs oras, reikia atidaryti langą, bet negaliu pajudėti. Kūną dilgčioja adata, lįsdama iš juodos sagos skylutės.

Nerangiai nusivelku juokingai trumpą megztuką su eile smulkių perlamutrinių sagų. Imu žirkles ir iškerpu. Sagos barkšteli į grindis, tarsi norėdamos išsilakstyti į visas puses, pažvelgia į mane ir nuščiūva. Vieną po kitos veriu ant siūlo.

Vėrinys ilgėja, kai pabaigsiu – užmigsiu. Nieko negirdėsiu, nematysiu. Iš aptingusių pirštų išslysta saga, kelis kartus apsisuka aplink savo ašį, rieda grindimis, kol praradusi pusiausvyrą parkrinta vidury mano vienuolyno celės.

Adata perveria mane tarsi šilką, slystantį tarp pirštų, liepia rinktis siūlus. Renkuosi sodrios indigo spalvos ritę, ji tiks dangui, o smaragdinė – nutolusiam miškui, ką tik paslėpusiam saulę. Dar neturiu šviesiai kaštoninių siūlų laukymėje besiganančiai elnių porelei išsiuvinėti. Suvirpa įsitempusi ranka, slysteli adata ir įsminga į pirštą. Kraujas sutepa šilką. Apatija adatos dilgsniais jaukia įsisenėjusią tvarką. Paskutinių vakarėjančių spindulių pluoštas geriasi į grindis. Visomis kūno ląstelėmis juntu, kaip artėja naktis ir saulės kvadratas blunka. Lange, lyg blyškus vaiduoklis, išmuštas dėmių, apsigobęs gelsva aureole, pakimba mėnuo. Naktį iš vienatvės žvėrėju, nerandu sau vietos, vaikštau nuo sienos prie sienos, įsiklausydama į duslius savo žingsnius. Imu į rankas siuvinį, apžiūriu iš abiejų pusių, neradusi nė vienos klaidos, nė vieno mazgo, užtiesiu ant pagalvės. Užmarštį, srūvančią per kaktą, nuvalau ranka ir pirštai aplimpa gličiu skysčiu.

Neužmigsiu, kol nepabaigsiu sagų vėrinio. Nusivelku juodus naktinius marškinius, pasisiūdintus atgailai atlikti, ir išpjaunu sagas. Jos rudos lyg apvalūs vabalai, kurie išsigandę pasklinda į šalis, tarsi būčiau atkėlusi į žemę įaugusį akmenį. Veriu sagas ant siūlo, prie perlamutrinių sagučių. Veidas dega iš gėdos, šioje celėje mokausi nuolankumo. Laiką inkvizitorių maldauju atleidimo.

Vėrinys ilgėja. Suspaudžia juodą sagą. Ji spurdėdama dilgčioja subadytą pirštą, nejučia išsprūsta, pasislepia tarp sujauktų siūlų ir medžiagos skiaučių.

Už ką man tai, klausiu savęs, sėdėdama virtuvėje prie peiliu suraižyto stalo. Jau seniai negaminu maisto, niūrių dienų monotoniją skaidrina senkantis brendis iš grakštaus tamsaus stiklo butelio. Esu vieniša, pripratusi prie lėtai kankinančių įrankių – žvilgsnių ir šnabždesių.

Pasipuošiu ir išeinu iš namų. Sekmadienis šaltas, nešviesus, nors dabar jau pusiaudienis. Ošia svetimi pasvirę gatvės medžiai. Stypsau vidury kelio, tarytum pamiršusi, kur eiti. Atsipeikėjusi ištiesinu pečius ir skubomis pasuku link namų. Nesuspėjau į prisikėlimo šventę. Sugrįžtu į šaltą kambarį, guluosi su drabužiais į lovą, žinodama, kad ir vėl neužmigsiu. Guliu nenuleisdama akių nuo lubose ryškėjančio gelsvo taško. Ranka užčiuopiu ant siūlo suvertas sagas. Vėrinys dar nebaigtas. Susiriečiu. Apima slegiantis apmaudas, kietai sučiaupiu lūpas, net pajuntu jas apvijusias raukšles. Reikia keltis, sakau sau, ropščiuosi iš lovos, apžiūriu drabužius, kuriais ginuosi nuo šalčio. Iškerpu laiko išblukintas sagas, suveriu į vėrinį, surišu siūlo galus.

Vėrinys iš sagų pabaigtas. Stumiu vieną paskui kitą ratu, prisimenu kiekvieną akimirką. Praskiriu užuolaidas, praveriu kambario langą ir pakabinu vėrinį prieš pavakario saulės spindulius, kad išdžiūtų. Atšliaužęs iš pakelės liepų vėjas sukasi lango kiaurymėje, nardo sagų skylutėse.

Mano namuose įsikūrusi vienatvė šeimininkauja. Girdžiu, kaip ji varsto lauko duris, kaip įjungia šviesą virtuvėje, sustoja prie veidrodžio, nuvalo nuo jo vandens garus. Žvelgia į save, žinodama, kad niekas neužsuks, net jei eis pro šalį. Išsigąs balto lyg kalkės veido, įdubusių akių, delno, prilipusio prie stiklo.

Nubusčiau iš šio košmaro, bet negaliu, nes taip ir neužmigau. Padedu ant stalo lėkštę, supilu išdžiūvusias sagas. Suskaičiuoju: lėkštėje dvidešimt devynios sagos.

– Valgyk, – sakau sau, – štai duona kasdieninė.