Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Tas pats Paladas!

Iš sengraikių. Šįsyk vieną jo epigramų radau knygoje apie Bizantijos literatūrą.
Apytikriai:

• • 
    Dzeusas ugnim atsilygino mums už ugnį,
    į palydą moteris davęs.
    Geriau jau nebūtų iš viso
    nei moterų, nei ugnies!
    Liepsna bent jau greit užgęsta,
    o moterų ugnys
    Svilina, regis, kad blėsta, žiūrėk,
    įsiplieskia ir vėl!

Rugpjūčio 15, trečiadienis

Žodžių meistrai

Žmogus, kuris pacitavo man sakinį:
– Čia bręstama brendant per birų smėlį…
Kaip gražu! O negaliu atsikratyti minties, kad sužaista garsynu. Daugiau nieko. To žaidimo pradžia – skaičiuotės.
Vis vien gražu. Ir – pretenzija į išmintį, tam tikras manierizmas.
O gražu. Išties.
Ir jokios patirties, jokios teisybės? Br, br, br… Kodėl ne girgžt, girgžt, girgžt? Beviltiška ginčytis su tuo, kam gražu. Ir su manim.
Geriausia – tylėti.

Galų gale –

ir lietuvių istorikai prabilo, kad sovietmečiu garsiai kalbėti apie tai, kas dedasi aplinkui, reikėjo tokių savybių kaip bravūriškumas ir avantiūriškumas… Kas drįs rizikuoti, kas atsisakys akademinės, kūrybinės ar valdiškos karjeros?
Beje, dabar pirmųjų savybių dar labiau stinga.
Skaičių kalba kalbant: 1956-ųjų revoliucija… Žuvo apie 2000 vengrų, pabėgusių – apie 200 000!
Sužeistų apie 12 000.
Vis vien bailių žmonių labai nedaug būna.

Imre Nagy

1956 m. Vengrijos didvyris. Ketvirtajame dešimtmety Maskvoje buvo „eilinis agentėlis“ (K. Girnius), karo metais dirbo NKVD organuose, šeštajame dešimtmety – Vengrijos Liaudies Respublikos premjeras. Taigi represinės valdžios vadovas…
H. N. yra skyręs jam eilėraštį kaip revoliucijos didvyriui. Tiesą sakant, be jo tų įvykių būtų nebuvę.
Iki 1988-ųjų SSRS valdžia leisdavo „laisvę“ iki viešų mitingų ir organizacijų, daugiau – ne.
Paskui griebdavosi represijų. 1958 m. KGB išaiškino 80 „antivalstybinių“ organizacijų. Skirtumas su ankstesniais laikais – į Sibirą jau nevežė.

Juozas T.

Po atmintinų Vėlinių Vilniaus Rasose vienas geras jo pažįstamas (su ašarom akyse):
– Būk geras, nieko prieš valdžią nešnekėk, nes man įsakyta tave sekti. Ir aš sutikau… Kompanijoj, kur būsim sykiu, patylėk, nes tokių kaip aš – ne vienas. Jie praneš, o aš liksiu kaltas…
Tiesą sakant, tose Vėlinėse universiteto studentai sugiedojo (tik!) Lietuvos himną. To užteko, kad visą gyvenimą būtų sekami.

Rugpjūčio 16, ketvirtadienis

Gabrielis García Márquezas

„Apie meilę ir kitus demonus“ yra prasitaręs (personažo lūpomis), kad jis tiki, jog moterys yra apdovanotos nenumanomu protu, padedančiu joms labai gražiai apeiti visus tikrovės kliuvinius…
Taip, lyg jie neegzistuotų!

Rugpjūčio 17, penktadienis

Radijo ir televizijos žurnalistai

Minint Molotovo–Ribbentropo pakto pasmerkimą 1987-aisiais. Dabar jau beveik 20 metų, tačiau ten buvę žmonės (apie 200) gerai atsimena. R. G.:
– Nespėjome susiburti, kai iš visų pusių mus apsupo stambūs, raumeningi vyrukai. Aišku, kurioj įstaigoj jie dirbo… Po jų pasipylė radijo ir televizijos žurnalistai: „Ko jūs čia susirinkote? Ką minėsite?“
Tą pačią dieną, o ir kitą – jau visur mirgėjo „nacionalistai“, „liaudies priešai“ ir t. t.
Didžiuma tų žurnalistų sėkmingai prisitaikė, o didžiuma laisvės kovotojų – po žeme, paniekinti ir – geriausiu atveju – pamiršti.
Antai A. Petrusevičius, pirmasis Kaune Rotušės bokšte iškėlęs Trispalvę, dabar – kalėjime. Neva prekiavęs ginklais… Nėr nė vienos Tėvynės organizacijos, kuri būtų užtarusi tą žmogų.
Nijolė Sadūnaitė:
– Septyniolika ar aštuoniolika metų valdžia liko komunistų ir kagėbistų rankose. Baimė dar didesnė. Materializmas, malonumai ir pinigai užgožė idealus.
(Ji dar skeptiškiau vertina tikrovę nei 1987-aisiais.)
Mūsų broliai kagėbistai labai gerai vykdo politiką „skaldyk ir valdyk!“
Ši moteris patvirtino ir tą faktą, kad KGB rezervistai buvo suformuoti Baltijos kelio metu (1989).
– Tai siaubas! – sako. – Buvęs Lietuvos saugumo vadas per radiją dar neseniai gyrėsi, kad „dvejus metus siunčiau provokatorius pas Petrusevičių…“
Tai siaubas! – dar kartą šaukia ji. – O kartu 30-metis lietuvis aiškina, kad jis nori susikurti sau „normalią gerovę, rūpintis savo šeima“.
Visi daiktai „savo vietose“.
Kada tų žmonių kalbos įtaiga išblėsta, karčiai pagalvoji:
– Džiaukitės, kad esate sveiki ir gyvi!
Idealistai baigia savo gyvenimą kalėjimuose, ne sava mirtimi, apšmeižti ir paniekinti. Jums dar „pasisekė“… O ir man – dar koks mėnuo.

Gaspara Stampa (1523–1554)

Renesanso poetė. Šiandien vartinėdamas I. Bachmann romano „Malina“ komentarus pamaniau, kad lietuviškuos K. Jurgelionio eilių komentaruos įsivėlusi klaida – jos mirtis paankstinta visu dešimtmečiu!
Taigi:

• • 
    In fuoco l’amor mi mise,
    in fuoco d’amor mi mise.

    Į ugnį meilė mane įmetė,
    į meilės ugnį mane įmetė.

K. Jurgelionis bene pirmasis iš mūsiškių paskyrė jai savo eilėraštį:

• • 
    Tebūnie su tavimi mano atodūsiai,
    telydi tave kaip geriausi draugai…

(Žinau, kad netiksliai cituoju!)

Visai nesu originalus!

Esu rašęs, kad nėra tiesos, kuri atsilaikytų prieš gyvenimo visumą. Arba – realybė neapibrėžiama, ji netelpa į jokias formules. Albertas Schweitzeris, teologas, filosofas ir vargonininkas, seniai pasakęs, kad „gyvenimo garbinimas“ turi tapti visos filosofijos principu. Tai būtų savotiškas filtras nuo civilizacijos išsigimimo.
Net į tamsą nutremptas dar turėčiau gyvenimą! Bent jau lašą gyvenimo. Kaži kokios „vos užuodžiamos“ patirties!

Fundamentai

Mano buvimo pagrinduos glūdi mano širdies skausmas.

Kvaila tiesa

Su komunistiniu „tikrumu“ andai išsprūdusi žmogui poezijos eilutė: „Gimiau pačiu laiku…“ – paplito ir yra plėšiama „iš širdies“.
Prancūzai turi daug geresnį posakį (prieštarą, žaismę):

• • 
    Je suis tombée mal,
    je suis tombée bien.

    Aš atėjau ne laiku,
    aš atėjau laiku.

Būna ir prošvaisčių

Žmogus turi išlaukti. Tada jau nukrenta ir „dangaus“ trupinių. Šiandien sužinojau, kad spalio 6-ąją „Siemens“ arenoje bus atnaujintas „Meilės ir mirties Veronoje“ spektaklis. Kokia proga? Kodėl ne per Šv. Valentiną?
Ogi todėl, kad sukanka 25 metai nuo premjeros. Ketvirtis amžiaus. Kada tai buvo?
Išties 1982-aisiais. Rudenį. Prisiminiau, kad Mardasave pirkau ruginės baliui po premjeros. Degtinės buvo daug ir – geros. Net ir „pirmų lašų“ – rugių spirito. Pardavė išvargusio veido žmogus. Prie Merkio. Ėjau ieškot su dukra ant rankų. Kam? Ogi tam, kad žmonės nepamanytų, jog esu koks „skundikas“. Moterys kasė bulves. Kai pasakiau, kad pirksiu „visą varymą“ iš karto, viena moterytė ėmė ir patikėjo, parodė kur… Kam pardavinėt po buteliuką, jeigu žmogus ima „raptum“…
Kelinta bus Džuljeta, Romeo, Merkucijus ir t. t. Gali drąsiai dainuoti jau ir jų vaikai. Pavyzdžiui, mano krikštasūnis Kostas… Bet jis dainuoja Londone.
Romeo vaidmenį atliks Mantas, Džuljeta bus Inga J., kunigaikštis Eskalas – Kongas… „Valdžia – tai kekšė!“ – tegu dainuoja, jeigu taip pats kalba.

Dar ne metas –

statyti sparnus į kampą, o albatrose!
Dievo karalystė yra mažesnė ir už garstyčios grūdelį, bet jeigu jis krenta į gerai įdirbtą dirvą, tai tikrai iš jo išaugs karalystės rūmai… Du grybu vis dėlto per daug į vienus barščius, užtat, kaip sako žemaičiai (?), dvi bobi vienas dantys!

Scenelė iš senovės Egipto

Kleopatra:
– Aš šlapia esu tarsi spalio mėnuo. Įsiskverbk į mane, aš kaip upė tarp dviejų potvynių… Ir jei tu įsiskverbsi, tai vaikas ateis kaip tikras pavasaris… Įsiskverbk neburnojęs prieš svetimus dievus jų pačių šalyje.
Visa tai užrašys papirusų ir bičių sūnus Ptolemajas.

Pasakos nuotrupa

Gyveno karalius, turėjo labai gerą sūnų ir labai išmoningą meistrą. Sūnus sugalvojo, kad meistras privalo padaryti jam labai gerą skrynią auksui laikyti. Tarė – padarė, tik sūnus už darbą nenori atsilyginti. Pasiskundė karaliui. Po kiek laiko ateina karaliaus laiškas: „Atnešk man patiestą ir suriestą.“
Sūnus pamanė, kad tėvas nori pažiūrėti, kokia skrynia išėjo. Siekė jos ir… įkrito į skrynią. Tada meistras, pamatęs, kaip sūnus guli skrynioje, suprato karaliaus užuominą ir – išaiškino tėvo laišką.
Kaip nesumokės!

Iš rožių pasaulio

Labiausiai augintos Romos imperijos laikais. Sunykus Romai, jų buvo galima rasti vienuolynuose. Augintos parfumeriniais sumetimais ir kaip vaistas nuo galvos skausmo. Atsigavo rožynai tik XVIII a. – raudoni, balti, geltoni krūmai… XIX a. viduryje paplinta rožės, atvežtos iš Kinijos – kinrožės.