Akimirkų tąsa ir begalybė
Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė
Ieva Radzevičiūtė-Stankevičienė Septynios tiesos. 2007
– Kodėl pasirinkote dailę?
– Dėl savęs. Jau nuo trejų metų tapydavau su tėvu, ir tikslas visuomet buvo tapyba. Be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad abu tėvai menininkai, bet kitų menininkų kūryba man įtakos nedaro.
Patinka Petrulio, Vaitiekūno tapyba, bet tik tiek, kad patinka. Nėra siekiamybės kurti kaip jie.
– Kas jus įkvepia?
– Daugiausia turbūt gamta, bet nesiekiu jos vaizduoti. Gamtoje, kaip ir gyvenime, yra absoliuti tąsa, niekas nesustoja. Mano darbus, ypač siuvinius, pavyzdžiui, „Septynias tiesas“, kai kas gretina su mandalomis, nors man tai nepriimtina. Galbūt tokių asociacijų kyla dėl absoliučios tąsos, amžino vyksmo idėjos, bet mano darbai toli nuo mandalų.
– Net ir netapatinant jūsų darbų su mandalomis, mąstant apie siuvinėjimo procesą kaip apie monotonišką ir ilgai trunkantį veiksmą, peršasi meditacijos idėja. Kai kurie jūsų darbai (pavyzdžiui, „Skleidimasis“) turi lyg suveriamojo altoriaus formą, popiežiui Jonui Pauliui II skirtas tapybos darbas „Išėjimas“ rodo ryšį su krikščioniškąja kultūra. Koks jūsų santykis su religijomis? Tiek su krikščionybe, tiek su Rytų religijomis, filosofija?
– Daug kas įžvelgia sąsajų su budizmu, krikščionybe, bet taip nėra. Jonas Paulius II man yra vienas iš autoritetų, bet ne dėl to, kad yra katalikų popiežius. Artimas atrodo ir Dalai Lama, bet su Rytų religijomis savęs taip pat netapatinu. Siuvinėjimas gali būti suvokiamas kaip meditacija, nes man patinka pats kūrybinis procesas. Bet sąmoningai siuvinėti ir tokiu būdu medituoti nesirinkau. Tiesiog taip natūraliai išėjo. Procesas man teikia malonumą. Pati kūryba yra malonumas, nors kuriu ir eksponuoju ne tam, kad kitiems būtų malonumas žiūrėti, bet kad parodyčiau, jog gyvenimas nėra vien tamsa ir buitis. Yra kur kas daugiau. Tu gyveni buityje, bet tam tikra prasme ir negyveni, nes viskas ateina ir praeina. Mano darbai – ne sustabdyta akimirka, o tąsa ir begalybė.
Ieva Radzevičiūtė-Stankevičienė Skleidimasis. 2003
– Ar eksponuodama darbus galvojate, kaip juos gali suprasti žiūrovai? Turbūt dažnas juos visgi neišvengiamai gretina su religija, nors jums tai nėra priimtina. Tačiau prie kūrinių nepateikiate paaiškinamųjų tekstų. Ar nemanote, kad nuorodos padėtų žiūrovams suprasti, kokios idėjos jums svetimos, o kokios artimesnės?
– Kiekvienas žiūrovas žiūri į darbą ir supranta jį savaip. Noriu suteikti kuo mažiau paaiškinimų, nes noriu palikti kuo didesnę laisvę žiūrovams. Dažnai net norėčiau nerašyti pavadinimų, nes jie taip pat nukreipia. Bet kartais jie būtini. Kai kuriems darbams rašau poeziją, vis dėlto šalia darbų jos neeksponuoju. Ji gal ir padėtų geriau suprasti kūrinius, bet nenoriu riboti žmonių. Svarbu išlaikyti ir tam tikrą paslaptį. Negalima visko atskleisti. Be to, ir pati ne viską žinau.
– Jūsų kūriniai (daugiausia siuviniai ir tapyba ant šilko) savo koloritu ir linijų gausa iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiški, bet taip nėra. Priešingai, jie gerai organizuoti ir apmąstyti. Ar prieš imdamasi kūrinio darote eskizus, mąstote apie jo formą ir struktūrą, ar viskas tėra atsitiktinumas?
– Niekuomet nedarau eskizų. Tiesiog atsisėdu ir kuriu. Yra idėja, kurią noriu išreikšti, ir tai bandau padaryti.
– Tuomet kas darbuose sąmoningai suplanuota?
Ieva Radzevičiūtė- Stankevičienė. Išėjimas. 2007
– Pavadinimai atsiranda prieš darbą, bet jie manęs neriboja. Mano galva, viskas, ką darai, yra niekis ir rūkas. Bandai įgyvendinti idėją, bet tai dar nereiškia, kad taip ir atsitiks. Viskas ateina ir praeina, lieka akimirkos. Ir aš noriu parodyti, kad yra gražių akimirkų, kurios įkvepia.
Mano menas yra tiesiog menas. Kuriu dėl to, kad man kūryba teikia malonumą, o ne dėl to, kad mąstyčiau apie žiūrovus. Aišku, būtų gerai, jei atsirastų bent vienas, kuris supranta. Jei atlieki kūrinį ir bent vienas žmogus jautriai sureaguoja, jau yra labai gerai. Taigi tikslas turbūt ir būtų surasti bent vieną, bet nenorėčiau žinot, ar toks yra, ar dar ne. Tikiuosi, kad yra.
