Trumpas komentaras apie komentarus

Jau kelis mėnesius esu toliau nuo įprastų popierinių „Šiaurės Atėnų“, skaitau internetinį variantą, neišvengiamai peržvelgiu ir komentarus. Keista juos skaityti po esė ar eilėraščiais, kultūriniai leidiniai galėtų jų išvis atsisakyti, juk turi laiškams ar polemikai skirtas rubrikas, deja, internetinėms taisyklėms lenkiasi net ir jie. Bet jeigu jau yra komentarai kultūriniuose leidiniuose, įdomu pasidairyti, kokie jie. Kartu pasitaikė proga įvertinti komentarus apskritai, ką jau senokai ketinau padaryti.

Netrukau pastebėti, kad „Š. A.“ internetinių komentarų lygis nėra aukštas: patiko, nepatiko, tas tuščias, šita idiotė, visi užsičiaupkit, aš viską geriausiai žinau. Sublizga čia ir vienas kitas neraštingumo perlas. Ir pagiežingumu dažnai prasimuša neišsipildžiusio menininko nevisavertiškumo kompleksas. Menininkai, kaip žinoma, labai jautrūs kitų pripažinimui. Kita vertus, malonu kartais aptikti taiklią kritikos strėlę ar lengvos ironijos smeigtuką.

Atrodytų, kad išskirtinis leidinys turėtų turėti išskirtinius komentatorius, bet taip nėra. O taip nėra todėl, kad jie visur vienodi. Abejoju, ar „Š. A.“ komentatoriai intelekto koeficientu ar išsimokslinimu lenktų savo „kolegas“ iš kitų portalų. Užsienio kultūriniuose interneto leidiniuose padėtis pastebimai geresnė, bet Lietuvai tai dar palyginti naujas reiškinys, o ir disputo kultūros ne daug kas spėjo įgyti. „Š. A.“ komentatoriai niekuo nesiskiria nuo visur keikiamų delfi.lt ar kitų dažniausiai skaitomų Lietuvos portalų komentatorių. Daugiausia konstruktyvių komentarų pasitaiko vz.lt, bet tai rimtų verslo žmonių portalas ir komentarų ten apskritai nedaug. Dažniausiai portaluose pasitaiko nepatinkančias nuomones reiškiančių autorių ir komentatorių siuntimas į delfi.lt. Akivaizdu, kad taip mėginama pakelti savo, kaip aukštesnio lygio komentatoriaus, vertę. Nors tas delfi.lt atrodo toks blogas gal dėl to, kad yra didžiausias, turi daugiausia skaitytojų ir atitinkamai – daugiausia komentatorių, todėl ir kvailių tarp jų daugiausia. O jie, kaip žinoma, rėkia garsiausiai.

Komentarų fenomeną galima skirti į du lygmenis. Pirmasis – psichologinis: kas ir kodėl rašo komentarus. Rašyti komentarus internete visų pirma skatina noras būti pastebėtam, garantuota galimybė pareikšti realiame pasaulyje niekam neįdomią ir nereikalingą nuomonę. Šiuo atveju ta nuomonė tikrai atsidurs viešoje erdvėje, gal net bus pastebėta ir į ją atsakyta. Mažai tikėtina, kad turintys su kuo įdomiai padiskutuoti žmonės visur internete palikinėtų savo nuomones. Juo labiau – galintys parašyti per redaktoriaus filtrą perleidžiamą tekstą. Svarbus, aišku, ir žaidimo veiksnys, žaisdami žmonės atsipalaiduoja, nors ir kelioms minutėms. Tik žaismingumo komentaruose pasitaiko nedažnai.

Internetinių komentarų populiarumą lemia anonimiškumo galia, nebaudžiamumas įžeidinėti. Nors keli teismo procesai jau parodė, kad ribos yra. Beveik nėra komentatorių, pasirašančių tikru vardu ir paliekančių savo kontaktus, nes to niekam nereikia. Kitas dalykas – laiko turintis žmogus jau spėjo tapti retenybe, šiuolaikinis pasaulis kenčia nuo chroniško laiko deficito. Jei vos atrandame laiko susitikti su draugais ar paprasčiausiai išeiti pasivaikščioti, ką jau kalbėti apie susitikimus padiskutuoti atitinkamose bendrų interesų kompanijose, seminaruose ar klubuose. O komentarą parašyti galima neatsitraukiant nuo darbų, greitai. Internete bendrauti patogu ir nepavojinga – nereikia daug galvoti (netgi būtina daug negalvoti, jei nori būti pirmas), stengtis pagrįsti savo nuomonę, išplėtoti mintį, bijoti apsijuokti, nes kito prieš save nematai, jis anonimas kaip ir tu, todėl ramiai galima jį įžeidinėti, nors šiaip negalima. Būtent šis „patogu“ tiksliausiai apibrėžia šiuolaikinio žmogaus keitimąsi – nukrypstančios nuo normos pastangos, didesnės už skiriamas apsipirkti ar kelionei maršrutu namai–darbas–namai, jau reiškia vis sunkiau toleruojamą diskomfortą. Žinių visuomenė pamažu virsta patogumo visuomene.

Antrasis lygmuo – komentarų kokybė ir forma. Dėl to paties laiko neturėjimo dažnas komentatorius pasirodo nesuvokęs teksto minties, neišgirdęs to, ką autorius norėjo pasakyti, ir todėl nusišneka, kabinėjasi prie nereikšmingų detalių ar autoriaus, ypač jeigu šis žinomas platesnei auditorijai. Tokia analitinė impotencija tapo standartu ir konstruktyvios pastabos ar vertinimai atrodo pernelyg pretenzingi. Bet vėl – įžvalgūs ir aiškiai dėstyti mintis sugebantys žmonės komentarų paprastai nerašo, jie rašo tiesiai redakcijoms.

Diakritiniai ženklai komentaruose yra tokie pat reti kaip ir gerai suformuluota mintis, nors lietuviškas raides savo kompiuterių klaviatūrose turi beveik visi. Suprantama – to paties patogumo dėlei standartu tapo 26 lotyniško alfabeto raidės. Svarbiausia, kad greičiau ir patogiau. Juk lietuviškomis raidėmis rašyti sunkiau, reikia perjungti klaviatūros kalbą, jas susirasti, o jų net devynios. Čia bendra elektroninė problema, ne tik lietuvių, bet ir visų tautų, turinčių nuo lotyniško nukrypusį alfabetą.

Komentarai tapo nemokama, visiems prieinama lengva pramoga, tai terapinė paslauga reikšti savo nuomonę. Rašoma taip, kaip valgoma greitojo maisto užkandinėje, komentarų rašymas yra vartojimas. Ir intelektualinės disciplinos iš komentatorių reikalauti neverta. Ne kiekvienam lengva iš milžiniškų informacijos srautų atsirinkti tai, kas reikalinga ir tikra, iš savo minčių – taip pat.