Tarp kalendorių

Polemika

Libertas Klimka. Tautos metai.
V.: Etninės kultūros globos taryba, 2008. 376 p.

Prieš gerą pusmetį man į rankas pakliuvo Liberto Klimkos knyga „Tautos metai“. Dėmesį patraukė gelsvai žalio viršelio fone sudėliota patraukli kompozicija su televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjais ir vyrų ansambliu priešakyje. Leidinio pavadinimui parinkta sukaktuvinė, iškilminga gaida („Tautos metai“!) nuteikia patriotiškai, taip ir kviečia pakilus virš dailiai įkomponuotų galvų žvilgterėti pro baltarėmį langą viršelio kampe ir aplėkti tautos metus iš tolimos perspektyvos. Metai Lietuvoje, kaip žinoma, prasideda nuo sausio pirmosios, bet šįkart pradėkim nuo įvado.

Bendrajam, universaliajam leidinio kontekstui pristatyti L. Klimka pasitelkė nemažai tarptautinės informacijos. Daugiausia rašoma apie antikinę, šiek tiek – apie viduramžių, XVIII a. Vakarų Europą, šalia paminint ir Lietuvą. Iškart kyla klausimas, apie kokios gi tautos metus knygoje bus kalbama. Įvado pabaigoje išaiškėja, kad vis dėlto apie Lietuvą. Įžangoje glaustai apžvelgta pasaulio kalendorių istorija nuo ankstyviausių laikų iki dabartinių: paštrichuota apie Grigaliaus ir Julijaus kalendorius, keliomis pastraipomis užkabintos Mėnulio fazės ir jų įtaka mūsų protėvių gyvensenai, patrupinta žinių ir apie Saulės kalendoriaus ciklą bei krikščioniškų švenčių ciklus. Akivaizdu, kad autorius daug išmano, bet prisipažįsta kai ko vis dėlto nežinąs: „Tikriausiai ir žodis „laikas“ išvestas iš veiksmažodžio „laikyti“ (na, tikriausiai, kas čia žino…). Matom, kad apžvalginių aspektų pateikta daugiau nei vaivorykštėje yra spalvų, ir visi jie sugrūsti keturių puslapių įvadinėje dalyje!

Nemažą dalį įvado, kaip jau minėjau, L. Klimka skiria Grigaliaus ir Julijaus kalendorių istorijai ir raidai – trumpai juos apžvelgia iš religinės ir geografinės perspektyvų, tačiau tolesniuose knygos puslapiuose nerasime nuodugnios ar bent jau išsamesnės šios temos plėtotės, ko lyg ir reikėtų tikėtis iš įvade pateiktos informacijos. Lygiai taip pat elgiamasi su medžiaga apie Europą po Grigaliaus XIII bulės paskelbimo: aprašomos kaimyninių Lietuvos valstybių ir Skandinavijos pozicijos, opozicinis Rusijos nusistatymas, t. y. pasilikimas prie Julijaus kalendoriaus, keliais sakiniais paaiškinamos kiekvienos valstybės pasirinkimo priežastys. Ir vėl – tolesniuose knygos skyriuose platesnės šio aspekto analizės nerasime.

Be įvado ir knygos pabaigoje pateikto šaltinių bei literatūros sąrašo, ji yra suskirstyta į dvylika skyrių – dvylika mėnesių, kurių kiekvienas pradedamas „nuotraukų albumėliu“. Po iliustracijų kitame puslapyje randame iš grūdų ir „Coca-Colos“ sudarytą lentelę su svarbiausiais atitinkamo mėnesio darbais, šventėmis. Kaip sunku susieti grūdus ir „Coca-Colą“, taip nelengva suvokti Mokslo ir žinių dienos (1-oji), Pasaulinės turizmo dienos (27-oji), Švč. Mergelės Marijos dienos (8-oji) ir Baltų vienybės dienos (22-oji) sąsajas (rugsėjo lentelė, p. 256). Kyla klausimas, kuo šios šventės viena su kita susijusios. Ką norėta tuo pasakyti? Įvairių amžių, skirtingų laiko matavimų, pakitusių socialinių tipų, šiuolaikinių ir ankstesnių vertybių, pasaulėžiūrų kaita, įvykiai bandomi „susieti“ insert / table metodu, į atskirą lentelės grafą įtraukiant po vieną įrašą. Į ką šioje eklektiškoje lentelėje reikia atkreipti dėmesį, kad mėnesį apžvelgiantis tekstas mums taptų aiškesnis ir konceptualesnis? Nežinia.

Šypseną kelia kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiama vidutinė aprašomo mėnesio oro temperatūra, neretai pastarųjų metų meteorologiniai pokyčiai palyginami su ankstesniųjų. Pavyzdžiui, „1956 m. naktį iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją Utenos apylinkėse termometras parodė minus 42,9 laipsnio. Kritulių iškrinta 25–70 mm, o vidutinis sniego dangos storis siekia 5–15 cm.“ Ar šie duomenys tokie jau svarbūs? Na, pavyzdžiui, lapkričio skyriuje autorius kritulių duomenų pateikia šiek tiek mažiau. Gal į knygos pabaigą milimetrus pabodo skaičiuoti? Ir man atsibostų.

Kiekvieno skyriaus – mėnesio, suskaidyto į atskirus poskyrius, – temos itin skirtingos. Knygos autorius suteikia sau absoliučią laisvę: nesilaiko teminės struktūros, nuoseklumo, šokinėja per laikotarpius ir žymių žmonių galvas. Pavyzdžiui, balandžio skyriuje randame poskyrį, pavadintą „Lietuvių mokslo draugijos tautotyros programa“, kitas poskyris pavadintas „Jau laša sula – beržo vynas žaliasai“, o greta įdėta „Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena“. Ar tik aš esu neteisingai įsitikinusi, kad tarp skyrių ar poskyrių ir apskritai tarp atskirų dalių turi būti šioks toks sąryšis ar jungianti teminė grandis? Nemanau, kad užtenka į vieną skyrių sudėti visokias šventes ar paminėjimus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu tik todėl, kad visi jie įvyko tą patį mėnesį.

Daug kur tekste nuolat aptinkame daugtaškius. Ką už jų reikia matyti? Poeziją? Filosofinę fermatą? Knyga pakreipta lyg ir etnologine kryptimi. Tačiau matome, kad ne tik knygos idėja yra neaiški, bet ir suplakti keli kalbos stiliai. Maišoma mokslinė ir beletristinė kalbėsena. Nemaža dalis knygoje pateiktos informacijos yra prismilkyta sentimentalios, romantinės miglos.

Kadangi knygos apimtis nemaža (376 geros poligrafinės kokybės puslapiai) ir kelių puslapių recenzijoje kiekvieno skyriaus aptarti neįmanoma, trumpai stabtelėsiu tik prie vieno kito. Antai spalio poskyryje „Margosios kraičio skrynios“ L. Klimka kalba apie skrynių dekoravimą, užsimena apie jų dalijimą laukais. Tiesą sakant, skrynios apžvelgiamos labai paviršutiniškai ir, pavyzdžiui, net neužsimenama, kad tik suvalkiečių skrynioms būdinga keturlaukė sistema. O lapkričio skiltyje „Laidojimo papročiai senovėje“ autorius, užsiminęs apie žirgo vaidmenį laidosenoje, pareiškia: „Išties kitados buvome raitelių tauta!“ Atrodo, kad kitos tautos, pavyzdžiui, anglai, prancūzai ar mongolai totoriai nejodinėjo arba tai darė rečiau. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į L. Klimkos pomėgį kai kur idealizuoti lietuvius. Akivaizdžiai neužbaigtas atrodo ir gruodžio skyrelis „Advento liaudiški papročiai“: pradedama pasakoti apie advento vakarus Vakarų Lietuvoje, o pastraipa užbaigiama pasakymu, kad bažnyčiose nebetuokiama. Kitos pastraipos pradžia – advento giesmės, bet pabaiga – apie riešutus ir duonos kriaukšlelius. Norėčiau retoriškai paklausti: ar pastraipa neturėtų būti užbaigiama pasirinktos temos išvadomis, kurios padaromos iš tos pačios temos pradžioje iškelto klausimo? Na, turint omeny, kad L. Klimka rašymo stiliumi ir medžiagos pateikimu orientavosi į plačią skaitytojų auditoriją, galima iš dalies pateisinti plastilininį informacijos turinio siurrealizmą. Visgi žmogui, norinčiam susidaryti aiškų vaizdą apie lietuvių liaudies kalendorinius papročius, jų ištakas ar sankirtas su kitų kultūrų tradicijomis, prie šitos knygos reiktų pridėti ir kompasą.

Etnografinės, istorinės, tautosakinės medžiagos šioje knygoje kimšte prikimšta – be tvarkos ir sistemos. Apie lietuvių kalendorinius papročius, jų sąsajas su senuoju lietuvių tikėjimu šnekama tokiame raizgiame tinkle, tokiame panašių ir skirtingų temų sąnašyne, kad gana sunku susigaudyti, kas po ko eina. Atrodo, kad etnologija Lietuvoje tik šiais metais užgimė, todėl L. Klimkai prireikė stichiškai, greitai, nenuosekliai viską suskubti sudėti į „almanachą“ pavadinimu „Tautos metai“.

Be to, kodėl knyga pavadinta „Tautos metai“, jei nemažai kalbama apie įvairiausias tautas, jei minimos kitataučių šventės? Atrodo, tarsi iš visokiausių kraštų susirankiotą informaciją L. Klimka suplakė į vieną kupetą ir siekdamas „sukibimo“ dar įpylė lietuviškos karvės pieno. Štai ir išėjo keistokas kokteilis! Galbūt knygą reikėjo pavadinti, na, pavyzdžiui, „Įvairių tautų metai“?

Nepaisant ryškiai raudono rašalo, kurio prilaisčiau recenzijoje, pateikiamos informacijos požiūriu ši L. Klimkos knyga yra ganėtinai geras pažintinis veikalėlis, kurį perskaičius vis dėlto patartina pereiti prie rimtesnių ir profesionaliau parengtų Lietuvos etnologų darbų.