Šekspyras. International

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

Gerai pamenu, kam tai šovė į galvą. Ogi Barstyčiui. Nežinau, vardas tai ar pavardė, gal šiaip vietovardis, kuriuo šis peraugęs spuoguotas vaikas pridengia savo nereikšmingumą ir nerangumą. Duokime jiems svajonę, sakė jis, modifikuokime, karpykime ją kaip storus vatmano lapus, plėšykime kaip įsaulyje džiovintas paklodes. Dar ilgai žarstėsi palyginimais, šiugždančiais ir traškiais kaip jo paties balsas, įstrigęs mutacijos proceso pačiame viduryje.

– Man svajonė panašesnė į sveriamus saldainius, – bandžiau nukreipti kalbą, kažkodėl išsigandau, netgi pajutau fiziškai, kad tas paklodžių traškesys, toji laužyta svajonė labiausiai paveiks mane patį, gal net sužeis, o gal…

– Nebūk toks paviršutiniškas, – sakė Barstytis.

– Tu visą laiką užsigniaužęs, – šiam antrino Mira, kvepianti gal net geriau nei karalių dovanoti aliejai. – Atrodai taip, lyg bijotum ir džiaugsmo, ir skausmo. Kiekgi tau metų? Dvidešimt? Matai? O esi kažkoks…

Koks? Atsargus? Šią savo savybę galėčiau net įvardyti narsa, nes kartais daug sunkiau tiesiog stovėti ir stebėti, ir likti atokiai nei ūžtelėti su minia paskui dienos dievaitį, o smegenis paleisti poilsio. Na, bet mano smegeninė ir taip pilna vėjų, ir siaučia šie, kapodamiesi pasigautomis žodžių nuotrupomis ir kitokiais kasdienybės likučiais.

– Mes jiems parodysime! Tai bus pirmosios nakties šou! Belieka rasti nekaltą žvaigždutę.

Modestas visada taip: sugaudo nutylėtas mintis, suvelia, apkeičia vietom ir šekit – gyvas (kartais, tiesa, vos vos) produktas.

Savo plaučių dumplėse išgirdau kažkokį astmatišką gergždesį, šitaip, žinau, visos, net gęstančios – gęstančios ypač – žvaigždės dvėsuoja, atsiduodamos eterio gydančiai, kartais naikinančiai valiai.

Jau iš pat pradžių, tik įsidarbinęs televizijoje, šitoje glaistytų sapnų kalvėje, jaučiau, kad galiu prarasti sveiką protą, kitaip sakant, didžiajai daugumai priimtiną tikrovės vardiklį, būtent tai ir masino, magėjo nusidrėksti tikrovę kaip atsiknojusį šašą, po kuriuo pulsuoja dar gyvas kraujas.

– Jie juk to nori. Tie žmogėnai anapus ekrano. Trokšta pasiknist svetimų apatinių dėžėj. Tokios nesąmonės jiems kelia artumo, netgi bendrumo jausmą, gašlybių demonstravimas kompensuoja…

Bet Modestas neleido Mirai filosofuoti.

– Kaip manote, ar Kieta Merga tebėra nekalta? – išsitraukė smulkia kaligrafiška rašysena surašytą žvaigždžių sąrašėlį.

Taip dailiai rikiuojamos raidės byloja apie pragmatizmą, kurį Modestas – vienskiemenis Mo – neša iškėlęs kaip vėliavą, visada pirmosiose gretose, net jei šios, sekėjus palikusios pilkos dūmų uždangos nežinioje, už kampo pasuka į šoną.

– Kieta Merga? Toji su amžinu ledinuku ant pagaliuko?

– Manau, nuo tų čiulpinukų jai jau ištrupėjo dantys.

– Ji kvaila. Nesugeba suregzti sakinio.

– Kad puikiai išsiverčia ir su vienskiemeniais ištiktukais.

– Be to, jos maža krūtinė.

– Čia jau blogiau.

– Kai kalbama apie nekaltybę… – sutrikau ir nesugebėjau paaiškinti, kad nekaltumui tinka maža krūtinė.

Sykį mačiau filmą, kuriame teisė tokią aferistę su XXL dydžio biustu. Didžiakrūtę, žinoma, nuteisė, taigi jai teko pasėdėti kalėjime, kur jos putlutis ir standutis bliūško bliūško, kol visai nieko neliko. Byla buvo persvarstyta, ir visiems vos išvydus plyną ir teisingą kaip golfo laukas krūtinę pasidarė aišku: moteriškė tapo neteisingo įvaizdžio auka.

Kieta Merga atsigula ant šlykščiai rožinės kušetės, viena koja sulenkta per kelį, dantyse ledinukas, ir Mo žvilgsniu man rodo, koks atseit jis gardus, tarytum man reikėtų ledinuko, o ne nekaltybės, tiksliau, reitingų. Juk visi pamišę dėl jų, isteriškai žegnojamės, kad neteksim darbo, nors vargu ar tą mirguliavimą priešais kamerą būtų galima pavadinti tikru darbu, juk neiškasame nė kubinio metro anglių ar kokios kitokios apynaudingės medžiagos.

– Bubi! – klykia Mo, nors šiaip aš Robertas ir net nežinau, kodėl taip negražiai esu pravardžiuojamas, bet apsimetu, kad man nerūpi. – Pirškis jai. Klaupkis ant vieno kelio.

Ir aš klaupiuosi, stebeilydamasis į keistą klastingumą, susitvenkusį Kietos Mergos lūpų kampučiuose, kuriuose anapusinis žiūrovas tematys vaikystės ledinukų putas, betgi aš regiu, kaip brinksta lipni apgavystės plėvelė, netgi užuodžiu gličiai salsvą jos skonį.

– Ar tu… – pradedu visas drebėdamas, nes tenoriu paklausti, ar nepraris manęs kaip vorė galiūnė.

Ūmai ji pravirksta. Ir aš pamanau, kad visi tie už butaforiją atsakingi asmenys, zujantys pirmyn atgal su dirbtinių ašarų latakėliais, prakiurdė rezervuarą ar ką.

– Nefilmuokit! Gana! – žviegia Kieta Merga.

– Supperrr… – ploja Mira. – Ašaros. Tikros ašaros.

Tuo tarpu televizinis dangus pratrūksta rausvais kaspinėliais, jie limpa mudviem su Kieta Merga prie kaktų, lenda į burną, užkemša nosiaskyles ir ausis, todėl ne ką tegirdžiu ir nė nežinau, kaip atsiduriu ant rausvosios kušetės šalia Kietos Mergos, o ji tikrai kieta, dubens kaulas įsirėžia man į papilvę, todėl imu kažką veikti su savo kelnių užtrauktuku, o šis užsispiria, dildo man nagus, sužnybdamas ir Kietos Mergos pasijonio gipiūrą, o iš kažin kokių aukštybių ant mūsų leidžiasi širdies formos antklodė. Įkniumbu veidu į rožinę pagalvę, kuri tik anoje pusėje ekrano atrodo minkšta ir puri, iš tikrųjų krakmolyti jos nėriniai tarsi švitrinis popierius brūžuoja man kaklą.

– Ne, ne! Viską keičiam! Dekoracijos netinka. Pigu kažkaip. Reikėtų daugiau marmuro, voratinklių ir viduramžiškos tamsos, – Mirai amžinai taip nutinka, maino stilius kaip pirštines, kurių niekada nemūvėjo, bet…

Bet mes turime Mo, visas savo abejones užkalantį auskarais ir į juos panašiais įsriegiamais daikčiukais.

– Metalo! Daugiau metalo! Į dantis, tarpdančius ir ant liežuvio.

Ačiūdiev, įvaizdžio kūrėjai apsiriboja tatuiruotėmis, ir mūsų rankas bei pečius užtupia sparnuotos reptilijos ir spygliuotos rožės, kuriomis kaip rasa srūva skaudžios ašaros.

– Meskit viską į šalį, tai nepakankamai tautiška, – vėl nepatenkinta Mira.

Tuomet Barstytis, ilgai stebėjęs mus akies krašteliu, suburba:

– Ir gerai.

Visi suklūsta.

– Idėja neturi būti tautiška. Siekdami tautą kažkur nuvesti, privalome atsisakyti provincialumo.

Ir čia man ima atrodyti, kad ne dėl kokių atsiprašant reitingų demonstruoju pusnuogę su…ę, o tik vykdau tarpplanetinį žygį, gal net žygdarbį, per kurį Kieta Merga taps supernova, o aš – jos palydovu.

Kieta Merga čiulpia jau trečią ledinuką, šįsyk ilgą, primenantį varveklį ar ką kita, neminėtina popieriuje.

O aš…

Aš deklamuoju.

Šekspyrą, žinoma.

Tarptautinį.