Laudacija AAJ, pristatant Vilniaus knygų mugėje „Sentimentalų romansą“

Kadaise esu rašęs, kad Antanas A. Jonynas greitai rinktinių bus išleidęs daugiau nei paprastų poezijos knygų. Paskutiniu metu matome vien rinktines. Ir kažkodėl tai visai neerzina, kaip būtų daugybės kitų poetų atveju, net savaip guodžia. Erzintų, jei tos rinktinės būtų mechaniškas visų knygų suvertimas į vieną lovį, tačiau šiuo atveju taip nedaroma. Poetas perdislokuoja savo poetines pajėgas, kurdamas naujas savų žvaigždynų konsteliacijas, sudėliodamas tekstus ta tvarka, kuria jis įsivaizduoja esant meilę arba kuria jis įsivaizduoja esant pačią poeziją. Naujausios rinktinės sudarymas itin intriguojantis. Jei visgi įsivaizduotume ankstesnes poeto knygas kaip žvaigždynus, ką ir mėginau čia daryti, pastanga keisti ankstesnę jų tvarką prilygtų pastangai keisti savo likimą. Išlaužti Zodiako grotas ir išeiti į lygmenį, kuriame tik pats sau būtum šeimininkas ir pats sau būtum vergas.

Jonynas gal bus pajutęs pavojų iš poezijos šeimininko virsti poezijos vergu, todėl nauji jo eilėraščiai yra gana retas dalykas. O ir kam jų reikia, štai kiek prirašyta. Jei „Sentimentalų romansą“ pradėtume sentimentaliai dainuoti nuo pradžių iki galo, tas dainavimas truktų kokias dvi paras. Geri eilėraščiai nesensta, kiekvieną kartą juos skaitydamas išgyveni autentiškos akistatos nuostabą. Iš esmės visi geri eilėraščiai yra nusikaltėliai, klastojantys įprastus dėsnius, pagal kuriuos viskas nusibosta, praeina, suyra. Kodėl nesuiro Homeras, mums aiškiau. Perskaitėme apie tai vadovėliuose ir tikime, kad energijos tvermės dėsnis jam veikia kitaip nei kokiam Tysliavai. Tačiau kodėl nesuyra Jonynas? Kodėl savo naujas rinktines jis, atrodo, galėtų sėkmingai sudarinėti dar kelis šimtus metų?

Pirmas spėjimas: todėl, kad Jonynas rašo gražiai. Nuo Salomėjos laikų niekas poezijos taip gražiai nerašė. Skaitai tas eiles ir, anot paties poeto, „lakštingalos krinta į burną“. O rašyti gražiai yra sunku dar ir dėl to, kad visas pasaulio grožis, įmanomas perteikti, jau seniai išsiuvinėtas kilimėliuose su gulbėm ir grožio sąvoka yra esmingai pakitusi. Dabar gražu tai, kas šiek tiek neužbaigta, nubrizgę, paaugliškai distrofiška, dvelkia Beuyso taukais ar Nitscho krauju. Niekas nenori tapatintis su piemenėliais ant Meiseno porceliano, o Jonynas nori. Net kokie „autoinspekcijos helikopteriai“ jo eilėraščio eilute tapo ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad gražiai skamba. Teko ją parašyti, kitaip lakštingalos į burną nekristų.

Atrodo, kad viena Jonyno kaip poeto misijų ir bus – įrodyti, jog teksto grožis, net tas, kuris pasiekia patį paviršių, nebūtinai blokuoja kūrybiškumą ir nebūtinai yra antrinis, liežuvis nesiverčia pasakyti – nuvalkiotas. Labai keista, bet ir patys dekoratyviausi Jonyno eilučių nėriniai neatrodo nuvalkioti, banalūs ar kitaip ydingi. O jausti ribą tokiame slidžiame kelyje nėra paprasta. Paslydusių minios.

„Aš uždarytas tarp virbų sienų keturių“, – viename eilėraštyje rašo Jonynas. Ultrapatriotai nesunkiai galėtų interpretuoti šią eilutę vos ne Romo Kalantos kontekste, tačiau Antanui A. santvarka tada buvo vos atskiriamas fonas. Virbai ir sienos reiškė ne ją, o patį žmogaus būties banalumą, buvimo pinkles ir ribas, iš kurių kiekviena kūrybinga asmenybė siekia išsiveržti. Kokiu būdu? Chajamas su Hafizu čia atsakytų paprastai: vynu, moterimis ir poezija. Atrodo, kad Jonynas anais laikais lankė šią mokyklą, nes jos ženklų kūryboje nemažai. Ir nieko baisaus, kad bėgant metams iš trijų suminėtų dalykų nekas ir beliko, prieš porą dešimtmečių rašyti tekstai tebesaugo dvasią, kuriai minėtieji Chajamas su Hafizu niekaip neprieštarautų.

Šios mokyklos bruožų yra daug. Be Viduržemio jūros klimato pojūčio, atsirandančio skaitant šias demisezonines eiles, gal būdingiausias būtų tai, kad čia nepasakojama. Šeherezada mirusi ir palaidota, aktualesnė čia Ofelija, kuri irgi geriau būtų mirusi ir palaidota. Kai daugybė šiandieninių poetų pasakoja savo nesibaigiančias istorijas, Antanas A. neturi tam laiko. Jo poetinis pasaulis per didelis, netelpantis į pasakojimo linijiškumą, todėl poetas mielai naudojasi Pasternako formuluote, jog metafora žmogui duota tam, kad sutaupytų laiko. Laikas Jonyno kūryboje apčiuopiamai svarbus. Viskas čia balansuoja ant laiko ašmenų. Štai sykį laikas subyrės pro laikrodžio angą ir tau teliks apsikabinti Ofeliją, o gal net Šeherezadą. Čia aiškėja ir kodėl Jonynas bijo pastarosios, tai yra pasakojimo. Todėl, kad pasakojimas turi pradžią ir pabaigą, o poezija turėtų abu šiuos matmenis įveikti. Ir įveikia, daugelyje Jonyno tekstų galime matyti ne tik tokį rezultatą, bet ir kelius link jo. Jei autorius nebūtų palikęs savo keliaženklių, gal mums atrodytų labiau genialus, tačiau bet kokiu atveju – mažiau žmogiškas. Jonyno poezija labai žmogiškai jauki, skirtingai nuo kai kurių pasaulinių pavyzdžių, kuriuos, atrodo, parašė koks Godo.

Jonynas neturi epigonų. Kažkada turėjo, visas aštuntojo ir devintojo dešimtmečių fonas buvo Jonyno priperėtas. Tačiau anie tekstai ir liko anuose laikuose, o Jonynas išplaukė. Tai man tiek pat nuostabu, kiek nuostabus būtų „Titanikas“, vėl iškilęs su grojančiu ant jo denio orkestru. Jei skaitome poeziją ne penketą metų, o nors trejetą dešimtmečių, Antano A. Jonyno niekaip neapeisime. Kyšos kaip ledkalnis. Ir jei plauksime savais titanikais, nebijokime į šį ledkalnį dužti.