Iš koncentracijos

JURGA TUMASONYTĖ

Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla. Eilėraščiai.
K.: Kitos knygos, 2009. 128 p.

„Atėjo aušra, o kėdžių dar nebuvo“, – kažkas pakeverzojo pieštuku knygoje, kurią pasiskolinau iš bibliotekos. Žiūriu į tą pirmąjį kūdikį su riebiu mėsos kąsniu viršelyje ir galvoju, kad nepažįstamasis knygos komentatorius buvo teisus. Vitališkas Aušros pliumptelėjimas į lietuvių poezijos vandenis 2007-aisiais sujudino vietos augaliją ir sutrukdė išplaukusią debiutantės knygelę atsainiai praleisti pro akis. Žuvelė pasirodė aštrių ašakų, anot R. Dragenytės, provokuojanti ir itin drąsi. Chuliganai Castor&Pollux debiutą sutiko plodami rankutėmis ir trypdami kojytėmis ir titulavo geriausiu metų eilių rinkiniu. Jaunoji poetė ne tik neužmigo ant laurų, bet ir uoliai triūsė, o 2009-aisiais ėmė ir atsirado antroji knyga, išlindusi iš „Kitų knygų“ įsčių su gotiška Natalie Shau gamybos nimfa, laikančia ant galvos flamingą.

Knyga „20 % koncentracijos stovykla“ man pasirodė kaip pirmojo rinkinio tąsa, jos eilėraščiai kalbėjimo maniera ir žaidimo taisyklėmis pernelyg nesiskiria nuo ankstesniųjų. Čia nebeaptikau kryžiažodžių, nuotraukų ar filologinio pokšto su skaičiais – taigi maloniajam skaitytojui pateikiamos eilės be cackių ir tik įprasto grafinio vaizdo tekstuose įmantriais pavadinimais telkiasi visas poetinis smagumas.

Stovykloje apgyvendintos eilės serga įvairiomis koncentracijomis. A. Kaziliūnaitės poetiniame pasaulyje laksto žiurkės su perlais vietoj nosių, užkrėsdamos maru skaitančiojo galvą, šioje ilgainiui ima maišytis gudriai poetės užvirtas sultinys. Čia gali sutikti iš J. L. Borgeso pasiskolintą minotaurą, kuris klaidžioja kraujagyslėmis, cukruotas žvaigždes ar prisirpusius akių obuolius medžiuose. Eilutėse atsiveria platus Vakarų kultūros diapazonas, koncentruotai padalijamas ir sumaišomas su banalių kasdienybės įvykių ar aktualijų vaizdais. Kaip antai:

• • • („Aktas su lauro lapų vainikėliais“, p. 81)

    
    o už lango
    nendrių laukai
    o už nendrių laukų
    didelis sodas
    o už didelio sodo
    didelė lenta
    ant kurios parašyta
    Coca-Cola

    todėl vieną naktį
    smegenis užpuolė
    apolonas
    ir jos virto medžiu

Derėtų atlikti reveransą už virtuozišką semantinių žodžio kelnių tampymą: „vakariniame namo kampe / augo vynuogės su kauliukais / žmonės su kaulais“ („Povandeniniai laivai“, p. 55); „liko / tik obelys / ant kurių noko / akių obuoliai“ („Rudaakiai“, p. 88); „jos akys – du / vidutinio dydžio svogūnai / jas nulupsi – verksi / nebent prieš tai / po šalto vandens / srove suvilgytum / peilį“ („Tylos parduotuvėje“, p. 46); „ant vienos musės / tupėjo dievas, o / ant kitos musės / irgi netupėjo niekas“ („Ozyrio teismas ir kiti menkniekiai“, p. 106).

Skaitydamas A. Kaziliūnaitės poeziją pasijunti, tarsi dalyvautum intelektualiame pašnekesyje su pliušiniu meškiuku: turi pasidarbuoti iš peties, antraip komunikacija neįvyks. Tiesą sakant, šitas poetinis pasaulis toks koncentruotas, klampus ir – ak, dievulėliau – postmodernus, jog skaitytojui reikia būti pasiryžusiam atrasti (arba ne) savąjį būdą, kad nuskeltų iš pirmo žvilgsnio kietą ir alogišką pasipilančių žodžių kiautą.

Tad galima dar sykį papliaukšėti delnais, nes jauniklių karta JAU turi stiprią poetę. Tikiuosi, ateityje autorės propaguojama legali vienas ant kito gulančių puslapių pornografija sustorės iki tokio pat originalaus (kaip pačios pirmosios knygos) lapų pluošto.