Filosofas Gintautas Mažeikis: moralė gali naikinti kultūrą ir atvirkščiai
– Kultūrinis reliatyvizmas reiškia atsisakymą vertinti kitos kultūros papročius neatsižvelgiant į kontekstą. Kuo skiriasi kultūrinis reliatyvizmas kaip mokslinis metodas nuo kultūrinio reliatyvizmo kaip požiūrio?
– Visų pirma kultūrinio reliatyvizmo nedera painioti su kognityviniu ir etiniu reliatyvizmu. Mano įsitikinimu – bent jau remiantis sociokultūrinės antropologijos tyrinėjimais – pasaulyje yra nesuderinama kultūrų įvairovė. Ji yra heterogeniška, neturinti bendro pagrindo. Būtent tai mums neleidžia ieškoti bendrų dėsnių, taikomų visoms kultūroms.
Kognityvinis reliatyvizmas, kuris visgi siejasi su kultūriniu, teigia, kad kultūrinė įvairovė ne tik egzistuoja, bet ir negali būti visiškai pažinta. Dėl to, kad tarp mūsų visų yra iracionalumo, nesuprantamumo šešėlis, galime būti skirtingi ir atsakingi vieni kitiems. Antraip galėtume kelti vieni kitiems nepagrįstus reikalavimus ir jėga bandyti juos įgyvendinti.
Dažniausiai tie, kurie neigia kultūrinį reliatyvizmą, būna įsitikinę kokios nors doktrinos teisingumu ir savo valią bando primesti kitiems, neigdami, kad tarp kultūrų gali likti nesuprantamumo šešėlis. Jie nepripažįsta kitų argumentų, teigia, kad visi argumentai turi būti panašūs arba vienodi.
– Moralinis reliatyvizmas dažnai painiojamas su kultūriniu. Kaip jie susiję?
– Vienas iš moralės šaltinių – vietos moralė (įvairios tradicijos). Tačiau bendruomenės nuolatos konkuruoja vienos su kitomis. Kodėl jos tai daro? Kad galėtų atsisakyti požiūrio į laisvę – atsiskyrimą nuo bendruomenės – kaip į negatyvų dalyką ir pradėtų žiūrėti į laisvę kaip į būdą susitarti dėl bendrų gyvenimo principų.
Čia nebegali būti moralinio reliatyvizmo: jis išnyksta tada, kai bandome sutarti dėl bendrų gyvenimo sąlygų. Tai nereiškia, kad moralinės vertybės nekinta. Jos kinta kartu su mūsų susitarimais. Bet tų dalykų, dėl kurių kuriame įstatymus, atžvilgiu reliatyvizmas išnyksta. Jis susitraukia iki riboto skaičiaus principų.
– Žmogaus teisės yra vienas iš tokių susitarimų?
– Taip. Žmogaus teisės nėra reliatyvizmo dalykas. Todėl negalime sakyti, kad jų laikymasis yra pasirenkamas. Nes mes jau dėl to susitarėme.
– Kinijos vadovas Dziang Dzeminas yra pasakęs, esą autoritarinė Kinijos santvarka padeda atsiskleisti kinų tautos kultūrinėms vertybėms, tokioms kaip šeima, kolektyvizmas, paklusnumas. Daugelio Vakarų valstybių žmonių nuomone, Kinija pažeidinėja žmonių teises.
– Aš neskaičiau jūsų minėto Kinijos vadovo pranešimo, todėl tiesiogiai komentuoti negaliu. Tačiau manau, kad Kinijos vadovas painioja du dalykus: tautos kultūrą ir mūsų tarptautinius sutarimus.
Žinoma, kiekviena šalis gali pasakyti, kad jų vietinė moralė, suderinta su kultūra, yra pats svarbiausias dalykas. Tačiau tai liudija tik uždarumą. Kai žmonės tampa atviri pasauliui, suvokia, kad svarbu atskirti kultūrą nuo moralės.
– Kas yra tos kultūros, kurias reikėtų saugoti? Ar tai tik etninės grupės?
– Kai kalbame apie daugiakultūriškumą, turime omenyje ir etninius skirtumus, ir religinius, ir subkultūrinius, ir ideologinius, ir lyties… Svarbiausias kultūrinio reliatyvizmo tikslas yra įgalinti įvairovę ir skirtumus. Pats skirtumų buvimas skatina mūsų vaizduotę, mąstymą, supratimą. Kultūra išsiskleidžia per įvairovę.
Kultūriniam reliatyvizmui įvairovė būtina, tačiau, kaip ir minėjau, dažnai tai prieštarauja moraliniam monizmui. Nesutarimas tarp kultūrinio reliatyvizmo ir moralės yra normalus. Ta įtampa mus skatina ieškoti dialogo.
Jei susitariama taip, kad moralinis monizmas nusveria įvairovę, tada kultūra skursta. Pavyzdžiui, jei bjaurumo estetika draudžiama, tada prarandame bjaurumo estetikos įvairovę, paskui galime atsisakyti ir atonalinės muzikos, tada vysime lauk ir tam tikras subkultūras… Jei įsivyrauja koks nors moralinis dalykas, jis gali naikinti kultūrą, bet gali atsitikti ir priešingai.
– Ar diskusijas dėl nepilnamečių apsaugos įstatymo priskirtumėte prie tokių įtampos taškų?
– Taip. Tai, kad visuomenėje įvyko diskusija – buvo protestai, prezidentės veto, kultūrinių grupių spaudimas – yra gerai. Ši įtampa buvo naudinga, nes pakėlė lietuvių sąmoningumą.
Man asmeniškai nelabai patinka, kaip dabar nepilnamečių apsaugos įstatymas suderintas su mūsų kūrybos galimybėmis. Bet svarbu, kad buvo diskusija.
– Kultūrai yra svarbu tradicija, jos laikymasis ir modifikacijos. Kaip žiūrite į bendruomenes, kurios atkakliai laikosi tradicijų?
– Visa, kas gyva, juda. Viena ar kita bendruomenė gali mėginti užsidaryti ir neperžengti savo simbolinės organizacijos ribų, tačiau iš tiesų net ir konservatyviausios bendruomenės kinta. Tam kitimui dažniausiai trukdo autoritariški lyderiai. Kita vertus, reikia suprasti ir juos – jie bando išsaugoti savo simbolines vertybes. Kiekviena grupė, subkultūra bando išsaugoti tapatybę ir išstumti „netikruosius“.
– Dažnai tenka išgirsti: „Tai nebūdinga lietuvio mentalitetui.“ Kiek, jūsų nuomone, tapatybė yra įgimta, o kiek – įgyta? Ar galima pereiti iš vienos tapatybės į kitą?
– Pirmiausia reikia paklausti žmonių, kurie taip sako, ką jie laiko lietuvių kultūriniu mentalitetu. Greičiausiai atsitiks taip, kad viena lietuvių grupė apibrėš lietuvių kultūrinį mentalitetą vienaip, kita – kitaip. Kai kas nors bando nupaišyti pačius bendriausius lietuvio bruožus, dažnai gauna rezultatą, su kuriuo nesutinka nė viena kita lietuvių grupė. Tai nereiškia, kad lietuviai neturi bendrų bruožų. Tai reiškia, kad tapatybė yra nuolatos pripildoma naujų charakteristikų.
Daugelis iš mūsų yra ne vienos, o daugelio tapatybių turėtojai. Pavyzdžiui, asmuo yra ir lietuvis, ir katalikas, ir metalistas, ir profesinės sąjungos narys. Visos šios tapatybės tam tikrose vietose konfliktuoja. Tad reikia žiūrėti, ar tu labiau išpažįsti pasaulinius krikščionybės idealus, ar vietinius Lietuvos, ar darbininkų solidarumo idealus… Žmogus turi pasirinkti, kuri tapatybė jam reikšmingiausia.
– Konfliktas vyksta ir asmenybės mastu?
– Nuolatos. Blogiau, kai žmogus nemato to konflikto. Tai reiškia, kad asmuo nėra kritiškas savo pradams, savo tapatybei. Tada tokio paties tylėjimo ir nemąstymo jis pradeda reikalauti iš kitų. Kad ir kiti nematytų savo skirtumų ir paklustų tik kuriam nors vienam diskursui.
– Ar tapatybė gali būti nulemta lyties arba rasės?
– Jei žmonėms tai patinka, tai ji ir bus nulemta. Yra moterų bendruomenių, kurioms ši tapatybė yra pati reikšmingiausia. Jei jos taip nusprendė, taip ir bus. Jų lytis lems jų veiksmus. Bet jos pačios taip pasirinko, kaip kad renkamės kiekvienas.
Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė