Eilės. MILDA PILIUVIENĖ

Menas laisvėti

Mano tėvas nebuvo Gogenas,
bet jis irgi mylėjo moteris.
Naktimis tapydavo paveikslus,
kurių niekas nepirkdavo
jam gyvam esant.
Mano tėvas bėgdavo nuo motinos,
o šioji grįžusiam iš pasimatymų
pastatydavo dubenį su šiltu vandeniu
nuvargusioms kojoms pasiilsėti.
Dukterys sutūpusios šluostydavo
pūliuojančias kojas ir vis klausinėdavo:
tėveli, ar mes užaugusios
irgi būsime dailininkės
ir ar mūsų paveikslus kas pirks?
Tėvas nieko neatsakydavo.
Prieš išeidamas paskutinįsyk
susirinko teptukus, dažus ir paveikslus.
Paliko tik vieną nebaigtą eskizą,
kur mes, trys mergaitės,
stovime motiną apsikabinusios.

Pasivaikščiojimas po Šiaurę

Kaimo turgelis
gausus svečių –
baltosios meškos,
ruoniai ir tingūs
pingvinai
perkasi žuvį
ir krauna čia pat
kiekvienas į
savo roges.

Keikiasi,
spjaudosi kaulais –
jei būčiau žinojęs,
nebūčiau stovėjęs
eilėj kaip žmogus,
įpratęs kentėti,
kad gautų pusvelčiui.

Lyg niekur nieko

Radijo stotys transliuoja suklastotas prognozes,
ir lengvatikiai, numetę vaikams duonos plutą,
griebiasi šluotos kulnams iš namų išvaryti.
Suvaidintas pavasaris žiedų nekrauna,
tik pirštais spragsi lyg restorane,
kad dar įpiltų karšto vyno.
Apgirtęs nebepastebi, kad geri vandenį,
o vis troškina – išlaipinkite stotelėj,
kur Marijos kviečia šokti rokenrolą.
Nuo karščio kojos išsiklaipo
lyg aliumininės šakutės, –
vaikystėj tokiom maitindavo,
kai bėgdavome iš namų lyg iš devinto forto.
Žmogus-griaustinis moka numalšinti troškulį ir alkį,
nukirpdamas laidus lyg kūdikio virkštelę.
Radijo stotys niekuo dėtos: seniai užkimom
ir kalbam tik pašnibždomis – sienos juk dabar
kartoninės, ir tik vienerios durys jose.

Šauksmas / Pašvaistei

Moterys prie Laptevų jūros
stipresnės nei vyrai.
Jos tempia ir tempia rąstus,
nelyg krislus iš akių trauktų,
ir stato barakus, kuriuose
net vėjas randa užuovėją.
Išbadėjusios perskiria jūras,
ir žuvys pačios šoka į prijuostes.
Sykį dėdė atsiuntė iš Sibiro
ašaromis sūdytų lašišų statinaitę.
Kol pasiekė namus, prašvinko,
ir nenorėjo ėsti net kiemo katinai.
Dėdule, kam tos dovanos,
jei siuntiniai praranda vertę,
kai patenka į svečias šalis.
Nejaugi nežinojai, kad žuvys
plaukioja tik ten, kur gimė ir užaugo.

Gal kedro riešutų saujelė
pasieks kelionės tikslą, –
vėl laišką rašo giminaitis. –
Žinau, turi tvirtus dantis:
vos gimusi įkandai motinai į krūtį.
Prie Lenos moterys kitokios:
iškritusius dantis susiskaičiuoja
ir suriša į mazgą. Jos žino –
niekad nekramtys išlepusiųjų maisto.
Užtat karoliais pasipuoš
prieš paskutinę mirtį.

Tik iš tolo kaktusų žiedai kvepia oazėm

Skorpiono nareliai traška,
kai užsimerkę skaičiuojam
vienas kito kąsnius –
kuris išdrįs daugiau
žiedų iškęsti.
Dykumos suartina,
kai ištroškę susėdam ratu
ir lupinėjam kaktusų minkštimą.
Mažumėlę užspringę,
atsikosėjam spygliais į kaimyno nugarą –
pati tvirčiausia adatinė –
ir vingiuotuose keliuose
tęsiam puotą.
Tiesių kelių dykumose nebūna,
o visureigiai jautrūs dulkėms –
užsikasa smėlio pūgoj
ir nė iš vietos.
Užtat skorpiono nareliai lyg kabantys tiltai,
į kuriuos sugrįžtam pasisupti,
idant greičiau pasiektume finišą.