Eilės. VYTAUTAS KAZIELA

*

taip užsidega žvakės
ir nuvarva vaškas
šitaip stoja tyla
prisiartina kapas

taip vyniojamos
įkapių drobės
net braška

o po visko žiema
nepažįstamas kraštas

šlapdribos skepetėlėm
gesina akis
ir uždangsto

skrido paukščiai balti
iš dangaus
ar į dangų

tamsa manyje
neršia tarytum
žuvis
kol virš jos
pasirodo
žeberklo šešėlis

žodžiai
kurie
taip ir nevirto
kalba

šiandien
mus guodžia

jis neateina
jis pateka
nors eina
tavęs išlaisvint
jau galvojau
tuoj tuoj
bet viskas
vėl buvo veltui
mačiau sūkuriuoja
oras
medžio lapas
nusklendžia
lyg plauktų

yra spindesys
priverčiantis
mus užsimerkti

emigrantai

1

galėčiau atrodo
taip akmeniu
amžiais gulėt
arba su ledynais
keliaut
į nežinomą krantą

galėčiau sakau
nes tėvynės nebėr
tėvynė tai dulkės
ant tavo apsiausto

2

jau negyvus
prisimenu
jūra išplukdė
į svetimą krantą
iš burnos
ištekėjo tėvynė
ir mums ji atleido