Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Rugpjūčio 12, sekmadienis

Barsukų pasaka

Barsukas (tėvas) nusipirko mersą. Barsukienė (motina):
– Tėvai, pavežk vaiką į mokyklą!
– Gerai.
Sūnus sėda su knygų kuprine…
Tėvas Barsukas:
– Palauk! O kam knygos?
Sūnus Barsukas:
– Taigi į mokyklą…
Tėvas:
– Ir taip sunku vežti. Dar tos knygos!

Kelios pastabos

Kažkur ir vėl susidūriau su mintim, kad blogiausias iš įpročių – tobulybės siekimas… Betgi tiek plėšytasi!
Jeigu realybė netelpa į jokius apibrėžimus, tada ir jos analizė – bevertė?
Toli gražu. Baugūs tėra kraštutinumai arba savos patirties absoliutinimas.
Pagalvojau, kad kiekviena žmonių generacija – prarastoji. Svarbu ar iš to išskeliama „kibirkščių“. Su kokia aistra išgyvenama.
Vieni iš to gali sukurti didelius dalykus, kiti tik prisisega etiketes.
Katastrofistai… Svarbu, kiek tos katastrofos „įpavidalinta“ (sakytų Henrikas N.).
Ten, kur bent kiek paisoma kanono, nėr tokių trūkčiojančių šuolių.

Tai, kas likę galvoj

Iš eilėraščių, kuriuos rašiau 1961–1962 metais. Tai būdavę traukiny Vilnius–Druskininkai, pakeliui į tėviškę. Dažnai vagonai pustuščiai, skaitai arba žiūri pro langus. Dabar pagalvojau, kad tai buvo 1962 metų žiemą, grįžtant iš Latvijos. Po apendicito operacijos Duobelėj (pasienis su Lietuva, ten gyveno mano krikštatėvis Viktoras Žakevičius).

• • 
    [...] Rusija, baltoji vilke… kur tu mus vediesi? Kur tavo guolis Visatoje?

    [...] vagonų palydovė, ta senutė mano, duris pravėrus, semiasi šviesos…

    Atbėgo naktį karvės su dujokaukėm…

    Nuo vandenyno iki vandenyno
    raudoni – rėkdami ropojo
    dideli vėžiai.

    Kaip girtas Herkulis įšėlęs
    dabar džiaugiuosi aš…

    [...] kiškis galasodėj, želmenyse
    brigadininkui rodė špygą…

Rudi, zvimbiantys karkvabaliai kas vakarą suskrisdavo į beržus prie namų. Dėl tų, kurie „su Rusija ir kiškiais“ (politiniai!), turėjau aiškintis komjaunimo susirinkime, kurso vadovas buvo, rodos, A. Trakymas, suvargęs žmogus, taip ir nebaigęs disertacijos „Socialinės Vinco Krėvės pažiūros“. Vieną vasarą su Jonu B. sutikome jį ant Liškiavos piliakalnio… Buvau tada jau bebaigiąs universitetą, paklausiau, ar yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto archyvuose mano užrašytieji žmonių pasakojimai apie Vincą Krėvę.

Iš senų anekdotų (atsipūsti)

Popas ir rabinas susidaužė, t. y. jų mašinos. Rabinas išlipo, popas išlipo.
Rabinas:
– Ar tu gėręs?
Tasai:
– Ne. O pats?
– Aš irgi ne. Galime susitaikyti.
Rabinas ištraukė buteliuką, įpylė popui ir sau. Popas makt, o rabinas:
– Na va! Dabar galiu kviesti inspekciją.

Kaip tas markizas –

vardu Ignasijas. Iš Mįrquezo knygos „Apie meilę ir kitus demonus“:
– Gyvenu ir bijau gyventi!

Brandusis socializmas

Jeigu kas nors paklaustų jus, ką žinote apie Kalantos susideginimą Kaune (1972), geriau pasakykite, kad Vokietijoje paviešintas 1973-iųjų Šaltojo karo dokumentas – įsakymai pasieniečiams. Ten rašoma: šaudyti į kiekvieną, kas pabandys bėgti į Vakarus. Į kiekvieną gyvą daiktą – vyrą, vaiką, moterį. Į kiekvieną judantį daiktą.
Tegul visi sėdi savo vietose…

Haiku Vilniui

Gavau paraginimą parašyti trieilių Vilniui – Europos kultūros sostinei ir (man gaila!) nieko neparašiau. Vienas gal tiktų, bet – joks haiku!

• • 
    Begaliniuos dangaus dialoguos
    Dvasia kalnuose Gedimino
    Į pavasarį – kaip žibuoklė.

Apie eiles

Yra ir tokių, kurias galima papasakoti. Pavyzdžiui, vieno lenko:

• • 
    kiek metų gyvenu svetimam krašte,
    iš tikrųjų tai gyvenu
    kalboj,
    gimtojoj kalboj.
    Banalus tai gyvenimas,
    betgi – kaži koks
    nelenkiškas
    būdvardis…

Gal tai net ne eilės, o miniatiūros, užrašas, piešinys „iš natūros“?
O kuo blogiau? Už ką?
Pasipasakojimas, prisipažinimas.

Arba eil. „Angelų pašnekesiai“

Du angelai į vakarą ima kalbėtis, panašiai kaip žmonės po darbo… Šiandien, girdi, tas pats kaip vakar. Įdomesnių personažų nebuvo.
Viena moteris vis skundėsi, kad vyras nenori nieko girdėti apie jos per ilgą nosį…
– Gera nosis! Nekalbėk nesąmonių!
Kita pliurpia, kad viską iš anksto numatanti, atspėjanti. Atspėjusi ir savo mirties dieną, tik jos vyras iš jos šaipęsis…
– Jeigu taip gerai spėja, tai gal žino, kada ateis pas mus jos brangusis? – nukirto pavargusi „angelė“.

Situacija, kurioje apsijuoktų Maironis

Džeimsas Bondas palieka lovoje dryksančią mergelę. Šioji:
– Bet, Džeimsai, man tavęs reikia!
Bondas:
– Ir Anglijai reikia!

Rugpjūčio 13, pirmadienis

Apie neišbaigtumą

Kaži kokia ne-pa-baigiamybė gamtoje ir pasauly. Jeigu nėr nieko amžino, tai verta manyti, kad niekas galutinai ir nemiršta… Viskas įstrigę begalybėje. Kaži kokie pro-medžiai ir pro-žolės vasaros karšty. Žmonės, kurie gerai išstudijavo J. W. Goethę, sako, kad šia tema mėgo samprotauti… Jis pats!
Pro-augalai ir pro-akmenys, pro-vanduo. Visų mūsų Pro-tėvis…

Dėl vienos prielaidos

Turiu omeny andainykštį Lino K. pasakymą apie M. K. Č.:
– Toulouse-Lautrecas! Jei būtų gyvenęs svetur…

Taigi Čiurlionis ir Henri de Toulouse-Lautrecas. Jeigu menininkas „su nukrypimais“ Paryžiuje, tai latras, šizas, psichas – atvirai. Jeigu mūsų krašte – vos ne šventasis… Kiek tiesos kitoje jo „tiesoje“ (esą senieji lituanistai žinoję…), kad Maironis turėjęs net šešetą vaikų.
Ar kada nors bus apie tai kalbama?

Nuotrupos

Gintaras savo gerąsias savybes išsaugo užkastas į drėgną smėlį. Tą žinojo visi palangiškiai (!) senovėje. Surinktą gintarą užkasdavo ir laukdavo pirklių.

Nepriklausomybė

Viena iš priežasčių, kodėl lietuviai atkūrė (siekė atkurti) nepriklausomybę – žmonėse gyva kolektyvinė sąmonė. Atminties fenomenas.
Žmogus labiausiai įsimena, ką išgirdęs tarp 12 ir 24 metų. Įsisąmonina ir negali išbraukti.

Telegramos iš praeities

Tai, kad rašantis žmogus, tam tikro amžiaus sulaukęs, pradeda slėpti savo raštus, l. įprastas reiškinys Tibete. Ten kasdieniška rasti kokį nors rankraštį žemėje… Rašoma ir užkasama. Kada nors kas nors ras.

Didysis pasakojimas

Paprastai tautos jį turi. Nebūtinai epas. Pasakojimas, apimantis praeitį ir ateitį. Visuotinumo apraiška.
Jis gali būti ir nesuvoktas, bet… egzistuoja kaip įmanomybė.

Rugpjūčio 14, antradienis

Tauta ir kraštovaizdis

Be krašto vaizdinių – nėr tautos. Supoetintas kraštovaizdis įauga į sąmonę be galo ilgam.
Kultūra ir kraštovaizdis. Kultūrinis kraštovaizdis – ką jis reiškia dabarties žmogui?
Rytoj Žolinė. Diskusija apie šventes, ir žmogus (nežinau, iš balso apyjaunis) skambina:
– Norėčiau užduot klausimą. Kokia šitos šventės prasmė?
Pakartoja:
– Klausiu – kokia prasmė?
(…)
Taigi.
Kiek daug beprasmių – prasmingų dalykų pasauly, jau nesuprantamų žmonėms.
Kitas (įniršęs) žmogutis aiškina:
– Šventė – tai homo sovieticus laisvė girtuokliauti. Šitam žmogui negalima duoti jokių švenčių…
(Tokia realybė, kurioj turime gyventi.)
O vis dėlto turi racijos moteris iš Panevėžio: „Kuo labiau mane linksmina, tuo liūdniau man. Gal nori mano neviltį ar neturtą paslėpti?“

Moterys prie staliuko

I:
– Žinai, aš turiu butelį.
II:
– O kas butelyje?
I:
– Nepatikėsi, vyras…
II:
– Tai ko neišleidi?
I:
– Sykį atkimšau, iškišo galvą, klausia, ko noriu…
II:
– Ką pasakei?
I:
– Noriu didelės ir tyros meilės.
II:
– O jis?
I:
– Jis sako: „Ne-e! Grūsk mane atgal!“