Štrichai autoportretui

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Nuoširdžiai prisipažinsiu, niekada nebuvau autobiografinio žanro mėgėjas. Ne todėl, kad ketinau vesti visuomenę savo jau pakankamai ilgo gyvenimo faktų klystkeliais ar, kas yra dar blogiau, juos pagražinti. Jei savo knygose ir rašiau apie save, tai tik dėl meninės būtinybės – netiesiogiai ir atitrauktai, visada suteikdamas pirmenybę personažams ar, kaip jie išaukštintai vadinami, herojams, stengdamasis per juos suprasti ir įvertinti ne tik ir ne tiek save, kiek laiką, kuris teko mūsų daliai.

Aš – Lietuvos žydas, gimiau prieš aštuoniasdešimt be trupučio metų tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune (Vilnius tada buvo, kaip mus mokė mokykloje, užgrobtas lenkų). Gimiau Žydų ligoninėje (tais laikais mieste daug kas buvo žydiška – nuo visame pasaulyje garsių ješivų iki labdaros valgyklų, nuo Žydų banko iki Žydų ligonių kasos). Laimei, buvo ir puikių gydytojų (dauguma jų po dvylikos metų suvaryti į getą ir sunaikinti). Su jų pagalba, kad ir ne visai įprastu būdu, atlikus cezario pjūvį, aš išvydau pasaulį. Mano drąsiai ir pasiaukojančiai mamai, tebūnie jai šviesus rojus, po pirmų tokių gimdymų, tapusių lemtingų mano vyresniajam broliui, buvo kategoriškai uždrausta gimdyti. Bet meilė vyrui – pradedančiam miestelio siuvėjui – nugalėjo gydytojų draudimus. Ne veltui mano dievobaimingoji senelė Rocha ilgai ilgai lyg ir meiliai, lyg ir su nepikta pašaipa vadino mane, savo pirmąjį anūką, uždraustu vaisiumi. Dėl to, kad gimdyvė ir naujagimis buvo pralaikyti ligoninėje devynias dienas, gavau retą, beveik pagal Gogolį, galimybę švęsti gimtadienį dukart per metus ir dukart sulaukti artimųjų ir draugų pasveikinimų – dieną, kai iš tikrųjų gimiau, ir dieną, kai mane parvežė į namus – į Jonavos miestelį, kur prityręs mohelis man atliko visiems žinomą gerą veiksmą, o rabinas pagaliau įrašė į šiame pasaulyje egzistuojančių esybių knygą, suteikęs man ilgaamžiškumo dėlei du vardus – Giršas Jankelis (tarybinė versija – Grigorijus Jakovas).

Toliau buvo pradinė mokykla, kur nenutrūkstamai viešpatavo saldžiabalsis jidiš; joje, toje vienaaukštėje mokykloje, aš iki karo praleidau ketverius laimingus metus, kasdien spoksodamas tai į lentą, kalbančią su manimi gimtąja kalba, tai į netylančių paukščių giesmininkų pamėgtą klevą, kuris visai dar neseniai stūksojo bevardėje dykynėje kaip paminklas mano nepamirštamiems mokytojams ir mano vaikystei, nugrimzdusiems Letoj.

Jaunystę praleidau Dievo ir kompartijos užmirštame pusiau feodaliniame aūle Kazachstano stepėse, o paskui – anglių dulkių persotintame Uralo miestelyje Jemanželinskije Kopi, ten kasryt užvertęs galvą į garsiakalbį laukdavau viltingų žinių iš Kursko lanko, kur Lietuviškojoje divizijoje kovėsi mano tėvas, geriau valdęs adatą negu šautuvo spyną. Alkio ir liūdesio metas. Gilinausi į rusų kalbą. Pirmą kartą išgirdau, kaip mano bendraamžiai vadina žvirblius, ir nuo to laiko praturtinau savo žodyną nauju ir gana populiariu žodžiu – žydukai.

Armijoje netarnavau. Karinių mokslų gudrybes krimtau Vilniaus valstybiniame universitete, Filologijos fakultete, Stalino, visų mokslų vyriausiojo vado, mirties metais jį baigiau, atleiskite už nereikalingą ir pavėluotą panegiriką, su pagyrimu. Svaigindamasis kariniais terminais, atsargos pulkininkas Naumovas, savo kerėpliška figūra ir rūsčiomis primerktomis akimis panėšėjęs į feldmaršalą Kutuzovą, į mūsų taikias galvas kalė artimojo ir tolimojo mūšio raižytoje vietovėje gudrybes pasitelkiant tankus ir artileriją (pabūklus ir tankus smėlio dėžėje atstojo greitosiomis sukurpti muliažai). Kaip beviltiškas strategijos ir taktikos žinovas, du sykius buvau trijų mėnesių karinėse stovyklose netoli Vilniaus. Šaudyklose ypatingu uolumu ir taiklumu nepasižymėjau, tačiau įskaitą gavau ir man net buvo suteiktas kažkoks žinių neatitinkantis karinis laipsnis.

Eiles pradėjau kurti Generolo Černiachovskio gimnazijoje. Tėvai nepritarė mano aistrai. Tėtis tvirtino, kad plunksna niekada neprilygs adatai; plunksnakotis, matai, – pražudytojas, per jį ir kalėjiman gali pakliūti, o adata – maitintoja, ji ir už grotų leis pramisti. Mama, amžina tėvo sąjungininkė, kai įstojau į Filologijos fakultetą, mėgindama mane atvesti į protą ir nukreipti į mediciną, sakė: „Tegul eilėraščius rašo patys rusai.“ Kažką panašaus teigė ir senas pogrindininkas Šmerlis Solomonovičius Maiminas, mano tėvo klientas: „Antruoju Puškinu vis viena netapsi.“ Blaiviai apmąstęs ir šeimos pranašų geradarių spaudžiamas, perėjau į mažiau ambicingą prozą, nors mama nenustojo tvirtinti, kad ligonių visuomet bus daugiau negu skaitytojų. Seniai perkopęs gyvenimo kelio vidurį, negaliu jai nepritarti – dėl kai ko ji buvo neabejotinai teisi. Ligonių, rodos, iš tiesų darosi daugiau negu skaitytojų.

Tėvai, amatininkų ir meistrų palikuonys, neturintys jokių sąsajų nei su rašytiniu, nei su spausdintiniu žodžiu, visiškai sunerimo, kai aš, norėdamas juos nuraminti, prasitariau, kad ketinu rusiškai rašyti ne eiles apie Staliną ir Dzeržinskį, o apsakymus apie žydus, kurie iki karo buvo mūsų kaimynai ir kuriuos sunaikino tik todėl, kad jie žydai. Juk turi apie juos išlikti kokia nors atmintis.

– Apie žydus jau seniai viskas parašyta Tanachoje, – nukirto tėtis. – Kalbėti ir rašyti apie žydus nereikia nei rusiškai, nei lietuviškai. Apie žydus dabar reikia sukandus dantis tylėti. – Šį veiksmažodį mano tėvas pabrėždamas ištarė skiemenimis. – Supranti: tylėti, jeigu nenori, kad tave įgrūstų į chudermuderį.

Laikas iš tiesų buvo sunkus, niūrus. Vilniuje vyko areštai. Suėmė jidiš kalba rašiusį nepaprastai gabų poetą Giršą Ošerovičių, absurdiškai apkaltinę, kad jis Kryme rengė nusileidimo takus amerikiečių strateginės paskirties aviacijai. Žydų Vilnių krėtė žinios apie sušaudytus jidiš rašytojus ir visuomenės veikėjus, apie išvaikytą Antifašistinį žydų komitetą.

Bet aš nepaklausiau pačių artimiausių savo gyvenime žmonių: neįvertinau jų baimių ar pernelyg pasitikėjau žydiškais vardais išmargintu pirmuoju popieriaus lapu. Aš tada nė galvoti negalėjau, kad tai, ką parašysiu, pasklis milijoniniais tiražais ir ras atgarsį ne tik žydų skaitytojų širdyse – iš jų veikiau buvo atimta, nei jie savo valia atsisakė gimtosios jidiš kalbos ir žydiškos savimonės neaprėpiamoje Sovietų Sąjungoje, – bet ir kitų literatūros gerbėjų sielose.

1993 metais mudu su žmona Olga atvykome į Izraelį. Esu lankęsis Izraelyje ir anksčiau (pirmą kartą 1980-aisiais) – kaip į ivritą išversto romano „Žvakės vėjyje“ autorius ir kaip SSRS liaudies deputatas.

Iki repatriacijos trejus su puse metų buvau visiškai atitrauktas nuo rašomojo stalo, nustojau būti kūrėjas ir pavirtau į „profesionalų žydą“ – mane išrinko Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku. Ne man spręsti, kiek ta neįprasta veikla buvo sėkminga, bet aš dėjau daug pastangų, kad sumažinčiau įtampą tarp lietuvių ir Lietuvoje likusių žydų, dariau viską, ką galėjau, kad sustiprinčiau draugiškus ryšius tarp šių, sakysim, skirtingų stovyklų. Vadovauti žydų bendruomenei, kad ir negausiai, tuo metu susidedančiai iš septynių aštuonių tūkstančių žmonių, buvo nelengva, netgi labai sunku dėl lemtingo praeities palikimo, kuris kėlė begalę sudėtingų ir akimoju neišsprendžiamų problemų. Per tuos pirmininkavimo metus įsitikinau, kad vadovauti žydų diasporai – ne juokai. Bet ir čia, Izraelyje, žydų valstybėje, kietasprandžiams žydams vadovauti nė kiek ne lengviau negu kokiai nors saujelei mūsų tautiečių egzilyje. Ką ten, ne lengviau – šimtą kartų sunkiau ir sudėtingiau! Kažkas pajuokavo: išskyrus biblinį Mozę, mes niekada neturėjome išmintingo vedlio. Gal mums su Dievo pagalba vis dėlto pasiseks ir pagaliau sulauksime tokių vadovų ir vedlių, kurie išves iš aklavietės į tiesos kelią, ir tada, duokdie, mūsų bendrų namų labui žydai nustos kaltinti vienas kitą visomis mirtinomis nuodėmėmis ir – mūsų didžiausių priešų džiaugsmui – herojiškai ir be paliovos grumtis vienas su kitu. Gal, sakau, pasiseks.

Neišvengiau pagundos dalyvauti visuomeninėje veikloje ir aš. Pertvarkos įkarštyje mane antikomunistinis judėjimas Sąjūdis iškėlė kandidatu į SSRS liaudies deputatus ir netrukus išrinko į Aukščiausiąjį organą. Taip, nedidele persvara nugalėjęs savo priešininką, tarybinį didžponį – Vilniaus merą, patekau į neįveikiamąjį Kremlių. Kaip deputatas tikriausiai pasižymėjau tik tuo, kad buvau vienas iš iniciatorių parašyti laišką apie didėjantį antisemitizmą „nuostabios tėvynės platybėse“ – jis sulaukė plataus atgarsio pasaulyje ir pagrindinių pertvarkos sumanytojų Gorbačiovo ir Lukjanovo apdairiai buvo pasiųstas į didžiosios valstybės šiukšlių krepšį. Visas peripetijas, susijusias su laišku, aprašiau savo „Žydiškoje ramunėje“.

Aš ir neprisiminčiau jos, jeigu ne nuo to laiko buvusios ir dabartinės Rusijos valdžios plačiai deklaruojamas rūpestis dėl žydų nesukeltų man (ir ne tik man) baimingų abejonių dėl jo nuoširdumo ir ilgaamžiškumo. Milijoniniu tiražu išplatintoje „Ramunėje“ buvo keliamas ir tuo metu opus klausimas, nepraradęs aktualumo ir šiomis dienomis, nors jau šiek tiek nublankęs: „Važiuoti ar nevažiuoti?“ [...]

Antrojo bandymo įnešti savo indėlį į „visuomeninį progresą“ ėmiausi, kai atvykau į Pažadėtąją žemę ir mano spidometre iššoko pensinis skaičius 65. Man pasiūlė prisidėti prie repatriantų judėjimo už moralinį Izraelio tautos atgimimą, pavadintą žvaliu, viltį teikiančiu vardu „Aviv“ („Pavasaris“). Ilgai dvejojęs sutikau. Deja, pavasaris truko neilgai. Po jo, kaip dažnai pasitaiko gamtoje, stojo sausringa vasara. Judėjimas neteko finansinės paramos tų, kurie tikėjosi su „Aviv“ aktyvistų pagalba pakelti nacionalinę brolių repatriantų savimonę. Tačiau be finansinės paramos, kaip liudija patirtis, nieko dora neprikelsi. Net moralės.

Tolesnis mano dalyvavimas visuomeniniame politiniame gyvenime susiaurėjo iki balsavimo rinkimuose. Tiesą sakant, jeigu šiandien vėl užgrius brangiai kainuojantys ir bevaisiai rinkimai, aš vargu ar pribręsiu tokiai neapsunkinančiai procedūrai kaip ritualinis rinkimų biuletenio įmetimas į likimą lemiančią urną. Jau nebepamenu, kiek kartų per penkiolika metų balsavau Kfar Saboje, o paskui Bat Jame. Deja, nuo mano pasirinkimo ir nuo šimtų tūkstančių mano šalies piliečių valios deputatų, užsiimančių įstatymų leidimu prie staliukų Kneseto bufete ar šliaužiojančių Cicerono povyza prieš televizijos kameras jo koridoriuose, nesumažėjo. Kai ekrane matai vienišą deputatą, iš tribūnos besikreipiantį į savo vienintelį klausytoją – kolegą iš kitos partijos, prisnūdusį krėsle su karštai trokštama vardine lentele už nugaros, imi manyti, kad mūsų išrinktuosius lyg kilus gaisrui iš teisingumo ir teisėtumo šventyklos Artimuosiuose Rytuose evakavo kažkur į speiguotus Tolimuosius…

Matyt, esu nepakankamai ambicingas, kad iš naujo bandyčiau užsiimti kitokia veikla, išskyrus rašymą. Visuomeninė dirva, kuri užžėlė tankiais dagiais, jau kadai manęs netraukia – ką galėjau, tą kitados joje šiek tiek suariau. Daugiau būti artoju nesu tinkamas.

Taip susiklostė likimas, kad Izraelyje jokių pareigų nėjau. Mano galva, rašytojui iš viso nedera būti pareigūnu. Tik atmintinoje Tarybų Sąjungoje rašytojo pareigos apibrėžė jo vietą tuometinėje literatūroje. Kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnį indėlį į tėvynės literatūrą įnešė jas užimantysis. Klasikus, tokius kaip Markovas ir Sartakovas, spausdino pūdo svorio rinktiniais raštais, rinko į įvairiausias tarybas, apdovanodavo Lenino ordinais, segdavo jiems ant krūtinių aukso žvaigždes, laikė vadinamojo socrealizmo literatūros „dešiniojo sparno“ kariais. O Platonovas, kuris dirbo kiemsargiu, Šalamovas, kuris kankinosi Gulage, valdančiųjų nė kiek nedomino, tokiais atskalūnais rūpinosi lagerių „suktuvai“ ir „civiliškai apsitaisę menotyrininkai“.

Pas mus, Izraelyje, dėkui Dievui, tai neįmanoma. Pas mus gera knyga kol kas dar vertinama aukščiau nei autoriaus užimamas postas, pas mus rašytojas gali bet kurią akimirką mesti iššūkį netinkamai, netgi priešiškai valdžiai, nebijodamas jos nepasitenkinimo ir nesutikdamas su jos anestezinėmis išmaldomis. Jo valia rašyti tai, dėl ko skauda širdį, kas jam kelia nerimą ir jį jaudina. Tikrasis rašytojo darbas – ne amatas, o veikiau pašaukimas, panašus į kunigystę.

Kaip sakė mano amžinatilsį tėvas, įverti siūlą į adatą gali kiekvienas, bet ne kiekvienas moka siūti. Verti siūlą, tai yra mirkyti į rašalinę plunksną, išmokau anksti, bet „siūti“, tai yra iš tikrųjų rašyti, pradėjau šiek tiek vėliau, kai užčiuopiau savo temą, kurią sausai būtų galima suformuluoti taip: „Lietuvos žydų likimas per pusantro amžiaus.“ Užsimojau, tiesą sakant, į kažką sudėtinga, neįveikiama vienam žmogui ir tais laikais beveik beviltiška, nes antižydiška direktyva, nuleista iš Kremliaus aukštumų, rodėsi amžina ir nepajudinama. Ji egzistavo ilgai, labai ilgai – iki nepriekaištingu antisemitizmu garsėjusiame žurnale „Oktiabr“ pasirodant Anatolijaus Rybakovo romanui „Sunkus smėlis“. Tačiau ir po „Sunkaus smėlio“ niekas direktyvų nepakeitė – ankstesnieji draudimai taikiai sugyveno su reguliariomis oficialiomis priesaikomis, neva pas mus „žydų klausimo“ niekada nebuvo ir nebus.

Iki šių dienų man prieš akis šmėkščioja pranešimo pavidalo laiškas iš žurnalo „Družba narodov“, kuris tarsi paties Aukščiausiojo buvo skirtas ne tik gruzinų ir buriatų, latvių ir lietuvių, totorių ir armėnų, bet ir kitų tautų kūriniams spausdinti. Žydai nuolat „garbingai“ figūravo tarp kitų. Laiške nuosprendyje, skirtame mano romanui „Kvailių ašaros ir maldos“ ir pasirašytame vyriausiojo redaktoriaus, buvo juodu ant balto išdėstyta: „Gerbiamas drauge Kanovičiau! Apgailestauju, bet jūsų romano spausdinti negalime, nes žydų literatūros planą mes jau įvykdėme.“ Ir toliau kabutėse buvo įvardytas sėkmingo metinio plano įvykdymo objektas – Dinos Kalinovskajos apysaka „O, šeštadieni!“ apie Amerikos žydo vizitą į protėvių žemę, į laimingą tarybinę Odesą.

Pirmuoju nareliu ilgoje mano knygų grandinėje, skirtoje Lietuvos žydų gyvenimui, tapo 1959 metais rusų ir lietuvių kalbomis išleista apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“.

Su metams bėgant neblėstančiu dėkingumu prisimenu lietuviško knygos leidimo redaktorės Aldonos Liobytės patarimą, ko gero, nulėmusį visą mano kūrybinį likimą: „Kanovičiau! Jeigu jūs ir toliau nenukrypdamas į šalį žiūrėsite į savo žvaigždes, o ne į kitas, iš jūsų, mano manymu, šis tas išeis!“ Nėra reikalo šiandien iššifruoti, kokias žvaigždes ji turėjo omenyje, sakydama „savo“.

Ta maža nepretenzinga apysaka apie vaikystę buvo pirmasis pokarinėje Sovietų Sąjungoje rusų kalba išspausdintas kūrinys apie žydus. Visos mano įžymiųjų skaitytojų, tebūnie šviesus jų atminimas – Michailo Romo, Konstantino Paustovskio, Aleksandro Borščiagovskio – pastangos „įtaisyti“ ją į kokią nors Maskvos leidyklą buvo bevaisės. Pats metas buvo ne įtaisyti, o persitvarkyti. Bet Dievas mane įkvėpė tęsti pradėtą darbą su grynakraujo litvako atkaklumu, tapusiu jidiš priežodžiu – a ceilem kop (maždaug „geležinė galva“). Užsispyrimas stiprėjo dar ir todėl, kad bandymus prasimušti į platųjį pasaulį palaikė tokie ryškūs kūrėjai kaip ukrainietis Mykola Bažanas, baltarusis Vasilis Bykovas, azerbaidžanietis Čingizas Huseinovas, lietuvis Eduardas Mieželaitis. Kaip gerai, kai plunksnos brolis savo pavyzdžiu moko tvirtybės ir sunkią valandą stiprina tavo viltį. Tik negabieji, užuot pasiūlę kitam petį, kiša koją ir ploja ne pergalėms, o pralaimėjimams.

Didžiam džiaugsmui, iš minėtos apysakos tarsi iš upelio ištekėjo visi dešimt mano žydiškų romanų. Išvardysiu tik kai kuriuos: „Žvakės vėjyje“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“… Už romanus „Kvailių ašaros ir maldos“, „Ir nėra vergams rojaus“ buvau apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. Man regis, tai buvo vienintelis atvejis per penkiasdešimt metų, kai rašytojas žydas, rašantis Lietuvoje rusiškai, buvo apdovanotas tokia aukšta premija. Tiesa, prieš tai – nepamenu, kuriais metais – valstybinių premijų komisija atmetė mano trilogiją „Žvakės vėjyje“. Liaudies rašytojas Juozas Baltušis, tuometinis Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, viena fraze palenkė į savo pusę „aukščiausiuosius teisėjus“: „Draugai! Regis, premija – nacionalinė, ji įsteigta ne žydams, juk dar ne visi mūsiškiai gavo…“ Ir draugai klusniai balsavo „prieš“. Nepaisant to, dauguma mano romanų, tarp jų ir „Žvakės vėjyje“, buvo išversti ne tik į lietuvių, bet ir dar į dvylika kalbų.

Kad ir kaip stengčiausi, šiame tekste neapsiėjau be pagyrų sau pačiam. Ką ir kalbėti, rašyti autobiografiją – mažai garbingas ir nelengvas užsiėmimas. Jausmas, tarsi balansuotum ant ribos – tarp gyvenimo aprašymo ir, gal ne apie mus bus pasakyta, nekrologo sau pačiam.

Kad galutinai nenuvarginčiau skaitytojo, pasisergėsiu vardyti pjeses, kurios išvydo sceną Pabaltijyje ir Sąjungoje; scenarijus, pagal kuriuos sukurti ir nesukurti filmai; eilėraščių rinkinius rusų ir – nenustebkit! – lietuvių kalba. Lietuviškai sukūriau dvi knygeles, parodijuojančias „neliečiamųjų“, kritikuoti neleidžiamų lietuvių literatūros korifėjų kastą. Pirmąją knygelę taikliais šaržais papuošė įžymus, deja, anksti iš gyvenimo išėjęs dailininkas Stasys Krasauskas. Kai kurios mano „strėlės“ – atsitik tu man! – buvo įtrauktos į šio Lietuvoje deficitinio žanro chrestomatijas.

Vėl pacituosiu neužmirštamą tėvą, kuris sakė, kad siuvėjas nieku gyvu neturi girti savo siūto kostiumo, o pats drabužis turi būti iškalbingas. Mano reikalas, pridurdavo jis, gerai siūti. Ir tegul mano pasiūtos eilutės vaikštinėja po miestą ir giria mane.

Duos Dievas man dar jėgų, pasistengsiu iki savo žemiško kelio pabaigos laikytis tėvo išmintingo priesako – „kirpti ir siūti“…

Kaip jau minėjau, esu vedęs. Neseniai mudu su žmona atšventėme jubiliejų – mūsų vedybų penkiasdešimt penktąsias metines.

Turime du sūnus ir penkis anūkus – tris nuotakas ir du jaunikius.

Tiesą pasakius, anūkai – jau ne mudviejų su žmona kūryba.

Visa kita – mudviejų.

2008.III.18–20, Bat Jamas

„Jerusalimskij žurnal“, 2008, Nr. 27
Vertė Andrius Šiuša