Sapnai apie senelę
JONAS KIRILIAUSKAS
Retrospekcija
Nuotraukoje pirmame plane – mano senelė Emilija Jokubauskienė. Į jos petį atsirėmusi mano sesuo Stasė. Aš užkeltas ant kėdės (pagrandukas, norintis būti didelis) šalia mamos Jadvygos.
Ruošiamasi sutikti 1973 metus, bet visa šeima dar nesusirinkusi bendrai nuotraukai. Tačiau kalba bus ne apie šeimą, bet apie senelę.
Kitus naujus metus jau sutiksime be senelės. Vasarą ją ras pritūpusią prie spintelės virtuvėje ir insulto pakirstą tokia mirčiai netradicine poza, tarsi kokioje inkų ar actekų civilizacijoje, kur tokia poza laidodavo žmones.
Mirė senelė savo trobelėje miške, į kurią taip ir nerado kelio elektra, o kartu ir radijas, kai dar nebuvo gaminami elementai. Jai buvo leista gyventi miške tarsi ankstyvesniame amžiuje.
Senelė buvo tokia truputį ragana, todėl aš bijojau jos mėlynų, šaltų akių žvilgsnio, ypač nuo tada, kai vieną vakarą bėgiojau po kambarius ir trukdžiau senelei ir mamai kalbėtis. Senelė mane subarė vieną kartą, o man „negirdint“ pastabos pasakė, kad tuoj į koją įsivarysiu rakštį ir būsiu ramus.
Sulig jos žodžiais įsivariau į koją tokią rakštį, kad ilgam tapau ramus, per ašaras nieko nebematydamas. Tada dar nežinojau, kad senelė ir yra truputį ragana, moka užkalbėti rožę, ligas gydyti žolelėm, murmėjimu ir rankomis, „mesti piktą akį“, nužiūrėti.
Be to, mokėjo daug pasakų – ir beveik visas apie raganas ir laumes. Kažkodėl buvo nemažai ir gerų tų raganų, ne tik tokių, kurios grobia nepaklusnius vaikus. Dabar galvoju, kad senelė tapatinosi su pasakų būtybėmis, o gal turėdama tam tikrų galių jautėsi viena iš jų?
Pasakodavo apie karą, ir tai buvo dar įdomiau negu pasakos.
Pamenu pasakojimą, kaip 1941 metais, kai traukėsi rusai, vieną naktį nedidelis būrys nakvojo pas senelę, ir jaunas karininkas visą naktį verkė net pasikūkčiodamas – ryte pagalvė šlapia nuo ašarų buvusi. Niekaip negalėdavau įsivaizduoti verkiančio karininko – per televizorių filmuose apie karą rodydavo tik herojiškus karius.
Vokiečiai buvo prisimenami kaip linksmi, šokoladais vaikus vaišinantys dviratininkai.
1944 metais, kai frontas vėl ritosi per senelės mišką, bombos užgriovė šulinį, todėl vokiečiai liepė senelei parnešti vandens iš artimiausio kaimyno, gyvenančio už kokio kilometro. Senelė nušliaužė to vandens, o kai grįžo, pamatė, kad jai peršautas šonas. Žaizda nepavojinga, kulka kiaurai išėjusi, nieko neužkabinusi, bet dėkingi vokiečiai paliko tiek tvarsčių ir medikamentų, kad kelerius metus po karo užteko.
Senelė labiausiai mylėjo mano seserį Stasę. Net po mirties, kai ši pametė vestuvinį žiedą pievoje, tą pačią naktį apsireiškė sapne ir pasakė, ant kurios smilgos ir kurioj vietoj kabo žiedas. Rado ryte sesuo tą žiedą, kaip buvo nusakyta.
Kai sesers dukros bežaisdamos praganė senelės padovanotas smetonines žirkles, senelė vėl apsireiškė ir pasakė, kur jų ieškoti.
Dažnai sapnuose klaidžioju po tą jau kadaise sugriautą sodybą Jakutiškyje (Šiaulių r.), kurią atsikariavo miškas. Senelės ar niekada gyvenime nematyto senelio akimis žvalgausi po sodą, stoviu prie pušies, klausausi gegutės kukavimo ir jaučiu, tarsi būčiau grįžęs namo. Lengvi ir malonūs būna tie sapnai.
