Sala, bet ne sala, laisva, bet ne laisva. Kas?
MARIUS PLEČKAITIS
Jevgenij Zamiatin. Mes. Romanas.
Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009. 228 p.
Į lietuvių kalbą verčiamos utopijos ir antiutopijos stebinti jau neturėtų. „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Puikus naujas pasaulis“, „Sala“, net „Guliverio kelionės“ – visos šios ir į jas panašios knygelės gąsdino, perspėjo, mokė neužlipti ant technokratinio grėblio ar neįskrieti į lipnų ideologinį voratinklį. Tačiau 2009-ųjų pabaigoje „Kitos knygos“ su fanfaromis teškia dar vieną distopiją – Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Iš karto kyla klausimai, kuo ši knyga nustebins, kuo išsiskirs iš savo literatūrinių sesių. Pradėkime nuo to, kad „Mes“ parašyta 1921 m., o pirmąkart publikuota (tiesa, ne autoriaus gimtinėje Rusijoje, o JAV) 1925 m. Tai yra septyneriais metais anksčiau nei „Puikus naujas pasaulis“ ir dvidešimt ketveriais metais anksčiau nei „1984-ieji“. Kitais žodžiais, nuo Zamiatino „nusirašė“ tokie XX a. (anti)utopinės literatūros meistrai kaip Aldousas Huxley ar George’as Orwellas.
Romano pasaulis iš pirmo žvilgsnio primena aprašytąjį „1984-uosiuose“ – ir čia tautas po karo „suvienija“ mįslinga valdžia, egzistuoja Dievo pareigas einantis rūstusis Rūpintojas, klesti gyventojų kontrolė, kuruojama Sergėtojų biuro, veikia pogrindis, o labiausiai į akis krintantis panašumas – daugumos žmonių nukvailėjimas ir besąlygiškas atsidavimas sistemai. Visgi naratyvinių skirtumų yra: D-503, romano pagrindinis veikėjas, – aistringas esamos tvarkos šalininkas, valstybės nurodytų sekso ir darbo terminų gerbėjas, o pati Vieningoji valstybė – matematiniais loginiais argumentais paremta proto plovimo mašina, kurios uždavinys – pašalinti visus iracionalumus ir laisvąją valią.
Mes – tai tam tikra metafora, nusakanti daugumos viešpatavimą ir neklystamumą, iškelianti vyraujančią rasę į iliuzijų pasaulį ir išvaduojanti ją iš laisvės troškimo. Kartu Mes automatiškai privalo nekęsti Kitų. Romane, kaip ir galima tikėtis, laikas žaidžia su pastarosiomis sąvokomis, lyg iliuzionistas nepastebimai sukeisdamas jas vietomis ir grąžindamas atgal. Didžiąją kūrinio dalį D-503 kaip tikras somnambulas vaduojasi iš sapnų ir iliuzijų, painioja fantazijas ir tikrovę. Kaip niekur kitur čia juntamas psichoanalizės skalpelis. Iš esmės jo paskirtis yra aiški – nieko naujo nepasakančius, dvejonėmis atsiduodančius puslapius padaryti nenuobodžius. Taigi, pjaustydamas žmogaus sielą ir tikrindamas jos atsparumą svetimo proto invazijai, autorius galbūt turėjo ir ne tokių kilnių tikslų.
Jausti savotišką pagarbą knygai galima ir todėl, kad ši atsispiria pagundai tapti eiline rusišką kultūrą ir gyvenseną aukštinančia panegirika. Daug kam iki gyvo kaulo įgrisę visi tie bekraščiai tėvavardžiavimai, „tikro ruso“ ryto aprašinėjimai ar trečiarūšiai silogizmai, skirti įrodyti, kad tik rusas, tik tikras rusas gali tinkamai pamylėti moterį ar nurodyti vietą įsidūkusiam jaunimui. Zamiatinas rusiškojo identiteto nepervertina, suprasdamas, kad, žaidžiant kortomis su totalitarizmu, meksikietiškas gyvumas oponento nesuklaidins, o šiaurietiška ramybė iš vėžių neišmuš.
Skaitydamas „Mes“, norom nenorom prisimeni filmą „Malonus miestelis“ („Pleasantville“), kur tikrąja šio žodžio prasme nespalvotas miestelis, perdėm paprastas, mielas ir konservatyvus, lyg atsikandęs uždraustojo vaisiaus, iš lėto atsigauna, pradeda jausti, jo mašinalumą ir status quo keičia tikimybių lietus ir jaudinanti nežinomybė. Panašios metamorfozės dedasi ir romane. Reikia pasakyti, kad, laikydamasis gero tono, autorius nepasiduoda herojiškai romantizmo pergalei ir drąsiai pareiškia, kad viena tiesa egzistuoti negali, o jos pakeitimas kita – tik žingsnis atgal. Atrodo, kad D-503 per visą pokyčių laikotarpį (meilė, dvejonės, iracionalumas, smegenų operacija) to taip ir nepajėgia suprasti – knyga baigiasi Vieningosios valstybės gyventojo pareiškimu: „Ir tikiuosi – mes nugalėsime. Ne, esu tikras – mes nugalėsime. Nes protas turi nugalėti.“
Įtaigiai išreikšdamas antiautoritarines, masinę sąmonę išjuokiančias idėjas, Zamiatinas tampa individualizmo įkaitu. Suprasdamas padėties sudėtingumą, autorius nesistengia sukurti laimingos kontempliacijų pabaigos, ne be reikalo finalinius akordus palikdamas sugroti skaitytojo fantazijai. „Mes“ – tai tarpdisciplininis, kartu poetiškas ir filosofiškas sociumo sielos fotografavimas siekiant išsiaiškinti, ar tokia egzistuoja, o jei taip – kokių pavojų dėl to gali kilti.
