Pirmas ir antras pokalbis su Konstantinu Bogdanu (jaun.)

• • • Pastaba: interviu forma buvo dvejopa (elektroninė ir pokalbis akis į akį), visa pateikiama autentiška forma – pirmiausia klausimai, kurie buvo nusiųsti elektroniniu paštu ir į kuriuos tuo pat būdu gauti atsakymai. Vėliau įvyko susitikimas, jo metu atsakymai buvo plėtojami, atsirado naujų klausimų.

Elektroninis variantas

– Mano galva, kūriniui būtinas žiūrovas. Galbūt galima netgi teigti, kad kūrinį įsteigia žiūrovo sąmonė (ypač kai susiduriame su konceptualiuoju menu). O jūsų pozicija (bent numanoma) – likti viešo matymo paraštėse – lyg ir oponuotų šiai idėjai. Man įdomu – nematomumas yra sąmoninga (kūrybinė?) strategija (pvz., Redas Diržys skelbiasi metus nekursiąs meno ir taip protestuosiąs prieš institucinį diskursą) ar kūryba „į stalčių“, tik retais atvejais ką nors ištraukiant ir parodant (o paskui greit viską suslepiant)?

– Niekada nieko nedariau „į stalčių“. Dažniausiai dariau kažką dėl vieno ar kito įsipareigojimo – pvz., pakvietė dalyvauti. Nors tikrų užsakymų vengiu – dažniausiai siūlau tai, ką turiu padaręs, arba turiu idėją ir tai galėtų tikti. Jeigu netinka – tai ir nereikia. Mažai kviečia – mažai ir dalyvauju. Neužsiimu specialiai jokia savo kūrybos propaganda. Nematau tikslo… „Piaro“ darymas man yra nepriimtinas, nes turi paklusti „institucinio“ žaidimo taisyklėms, kurių nemėgstu ir kurias tokia savo pozicija kvestionuoju. Geras kūrinys suras savo žiūrovą. Bet ir nestumiu savęs kažkaip programiškai į matymo paraštes. Juk pati iš kažkur žinai kai kuriuos mano darbus.

Monika Krikštopaitytė yra mane pavadinusi menininku „iki pareikalavimo“.

Manau, kad meno kūrinys visada yra skirtas žiūrovui (tas, kas sako, kad kuria sau – meluoja). Čia kaip su dienoraščiu – net ir slapčiausias yra rašomas skaitytojui.

– Kiek, jūsų manymu, meno kūrinys turi aktyviai dalyvauti viešajame diskurse, rezonuoti? Turiu omeny įvairias kritikos formas: socialinę, institucinę ir pan. Ar jūsų kūriniuose slypinti ironija siekia bent kiek „pakutenti“ žiūrovo (ar tam tikros grupės) sąmoningumą?

– Man priimtinas menas, kuris yra socialus, kuris atliepia tam tikrus procesus visuomenėje. Atsakymų niekada neduodu, keliu tik klausimus, atsakymus turi susirasti pats žiūrovas.

– Jūsų kūryba, regis, imanentinė, sukasi apie meno par excellence ašį, nuolat ją klibindama. Primena „Fluxus“ išdaigas. Pvz., troleibusų valymo akcija jūs labiau permąstote meno idėją ar vis dėlto tiesiog valote troleibusą?

– Menininkas yra pasmerktas vienatvei. Ploviau todėl, kad noriu būti naudingas, nes daugeliui menas neturi jokios apčiuopiamos vertės. Aš ją pasiūliau…

– Kitas, regis, ne mažiau imanentinis kūrybos šaltinis – jūs pats. Kodėl atsiranda savęs eksploatavimas meno kūriniuose?

– „Šiuolaikiniam menui būdinga pabrėžti privačius, individualius kolektyvinės istorijos aspektus – būtent taip jis prisideda prie proceso, vadinamo „atminties kūrimu“.“ Čia citata iš tekstuko apie ŠMC parodą „Kuriant atmintį“.

Asmeninė patirtis, situacija yra visada autentiška, nesumeluota, ją aš vadinu tikrine, pasitelkus ją turėtų būti užgriebiami bendriniai dalykai.

– Galbūt teko matyti X Baltijos tarptautinio meno trienalėje parodytą Lauros Garbštienės videodarbą „Filmas apie nežinomą menininkę“? Kaip vertinate šį savotišką „Lentos“ rekonceptualizavimą?

– Savo gėdai, šio kūrinio dar nemačiau, nors L. Garbštienę laikau viena įdomiausių performansininkių Lietuvoje. Apie kūrinį girdėjau.

Įdomu tai, kad, nepaisant egzistuojančio mito apie mano kūrybos buvimą paraštėse, tai jau antras mano kūrinys, kuris yra interpretuojamas, panaudojamas, tiesiogiai reflektuojamas kito menininko kūrinyje. Man tai labai įdomu.

Beje, atspėk pirmąjį…

Pokalbio fragmentai

K. B.: Man įdomu, kodėl pasirinkai mane. Dabar aš su tavim interviu darysiu.

I. P.: Senokai žiūrinėjau, ką darot, tai įdomu. Be to, toks įdomus dalykas su jūsų kūryba: ją daugiausiai žinau tik iš interviu ir kitokių raštų. Susikuri tokį Bogdano muziejų galvoj. Sąvokų, ne formų. Išeina, kad tų kūrinių kai kada net matyti nelabai reikia, užtenka apie juos kalbėti (juk nelabai svarbu, ar tas ženkliukas, kur nubraukėt Lituanie ir užrašėt UK, yra trijų ar penkių centimetrų skersmens). Idėją įkurdini galvoj, ir gerai.

K. B.: Man dar įdomu, kuriuos darbus žinai ir kuriuos tikrai matei.

I. P.: Tai mačiau tik du. (Juokiasi.) Keletą žinau iš kai kurių menotyrininkų tekstų.

K. B.: Taip, dabar dėl klausimų. Pirmu klausimu nieko pridėti negaliu. Visiems sakau, kad meno kūrinys primena dienoraštį ir kad net slapčiausias dienoraštis rašomas su pasąmonine nuostata, jog bus perskaitytas ir kas nors kada nors supras tą asmenį, kuris jaučiasi vienišas, nesuprastas.

Dėl antro klausimo. Aš labai mėgstu socialų meną. Socialumas man labai svarbu. Viskas, kas buvo daryta, viskas bet kokiu atveju susiję su sociumu: ar tai būtų meninis sociumas su visais iškrypimais ir savitom taisyklėm, ar nacionalinis. (Meta žvilgsnį į Lenkijoje vykusios parodos katalogą, atverstą ties kūriniu „Tarpusavyje sumaišytos Lietuvos vėliavos spalvos“, 2008.) Man tai įdomu, aš visą laiką stengiuosi provokuoti.

Dėl mano kūrinių interpretavimo. Buvau tau uždavęs klausimą…

I. P.: Taip. Manau, kad ŠMC kavinėje kabančias švieslentes „Aš esu menininkas“, „Aš save myliu“ kažkas panaudojo. Bet negaliu pasakyti nei kas, nei kur…

K. B.: Juozas Laivys, mes su juo kontraktą sudarėm. Va, yra kataloge. (Rodo parodos „Pirmas ir antras kartas“ katalogą.) Šiaip dar žmona yra panaudojusi, tik kad nelabai kas žino.

Apie savęs eksploatavimą dar klausei. Andriuškevičius yra kalbėjęs apie kūno panaudojimą mene. Kiek atsimenu, jis kalbėjo, jog daugelis eksploatuoja savo kūną dėl to, kad su savim susitarti yra daug lengviau, mokėti nereikia. Taip patenkinamas tam tikras ekshibicionizmo poreikis: ar pasąmoninis paties menininko, ar visuomenės poreikis žinoti, kaip atrodo menininkas. Be to, tai autentika. Asmeninė patirtis, personalinis dalyvavimas įveda tą tikrinę kategoriją. Ir tada tos bendrinės kategorijos: meilė, tikėjimas, viltis ir panašiai, nėra sausos, nėra pamokančios, nes jos turi tą tikrinį daiktą.

Kas čia dar buvo… Apie ašį kažkas…

I. P.: Taip. Aš norėjau paklaust, ar tas veiksmas (na, pvz., troleibuso valymas) atliekamas turint minty, kad tai – menas, ar jis išeina už meno ribų ir yra kažkas kita.

K. B.: Aš pavadinčiau tai tam tikra perversija. Susikeičia tie dalykai, kur menas, kur ne menas. Gaunamas keistas dalykas. Tu pastatai žiūrovą į keistą padėtį.

I. P.: O pats kokioj padėty lieki?

K. B.: Aš, kai sukuriu, niekada neduodu atsakymų. Kalbant apie man artimą meną, tai man labai patinka tie dalykai, kur riba tarp meno ir gyvenimo yra nusitrynusi ir kur tas apčiuopiamumas yra labai sunkiai įmanomas.

I. P.: Ir elektroniniame variante rašėte, ir dabar minėjote, kad menininkas yra vienišas. Ką turite minty?

K. B.: Menas daugiausiai vartojamas ne visos visuomenės, tik tam tikros dalies. Menininkas kuria visiems, o naudojasi tai ne visi. Dažniausiai dalykai lieka nesuprasti, o kai žmogus nesuprastas – jis vienišas. Tai duotybė, nieko čia nepadarysi.

I. P.: O ką reiškia „suprasti meno kūrinį“? Ar suvokti menininko intencijas, ar kažkaip adekvačiai perskaityti tą kūrinį?

K. B.: Ir viena, ir kita.

I. P.: Tai iš žiūrovo jūs tikitės idealiu atveju jūsų intencijų perskaitymo?

K. B.: Manau, kad taip. (Pauzė.) Šiaip tai aš nieko nesitikiu.
Kalbėjosi Inesa Pavlovskaitė