Literatūra / Poezija

2010 02 26

Iš knygos „Įprasta kalba“

MARIJANA KIJANOVSKA

Marijana Kijanovska (Маріанна Кіяновська, g. 1973) – ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė.
Išleido poezijos rinkinius „Inkarnacija“ (1997), „Sonetų vainikai“ (1999), „Mitoraščiai“ (2000), „Meilė ir karas“ (kartu su Marjana Savka, 2002), „Adomo knyga“ (2004), „Įprasta kalba“ (2005), „Šiek tiek kasdieniška“ (2008), apsakymų knygą „Takelis palei upę“ (2008), paskelbė daugiau kaip 30 publikacijų literatūros leidiniuose. M. Kijanovskos eilėraščiai versti į anglų, lenkų, slovėnų, baltarusių, rusų, serbų kalbas.

tamsoje
verčiau neiti artyn
prie medžių
ten
tarp žalių lapų
ugnies rijikai
pasiklydę berniukai
vargšai žmonės
kronikų cherubinai
garneliai
knygų žiurkės

kol kuris nors nubus
užšoks už apykaklės
ar bent šaus į galvą
su visomis savo mintimis

vyšnių sodas prie gryčios
vyšnių sodas
Getsemanės sodas
tas didelis ir tas mažas
sodas
Sodas
de Sadas
Saadis

nukarę
obuoliai
kariatidės atlantai pakaruokliai

karalius žvejys
priverstas karaliauti ir žvejoti
tik ko jam reikia
ko iš tiesų jam reikia

ko tik nėra ant medžių
ko tik ten nėra

kraujas ant popieriaus
littera ad astra

mizerikordija gydo stenokardiją
kai ką nujaučia
širdis
stumdo kraują
išstumia laukan

nuautas apavas
žvynų grandijai
irgi nuskusti

antveidis iš kurio atimtas
vaizdas
glaustosi
tarsi katė

galiausiai apsikačiuoja nusirita

per aslą
nelygi
dalia
nesava
žmona
ir žaizda
po lygiai

iš ryto
šonkaulis nurantytas

sumedėja

ąžuolo kūnas

medūzos kūnas nedūla
neria žemyn

gailesčio gilė
nepridengta galva

tarsi mokytųs
mizerikordijos
nors menkiausio
gailestingumo

tu kuris atviras
ir tu apsisprendęs

duok kruopelę silentium
žodį suteik

nes solus cum sola
druska dera
viskame
bendra druska
iš laukų
kuriuose mes dar
ne palaikai

kam tebesam druska

nesigūžiu
tik džiūstu
tebūnie Tavo valia

mano skausmas
netenkant vandens ir stebuklo

pats didžiausias

tiesa yra
ir taiso

aš beveik neturiu motinos

kur nors seniai namuose
yra mane pagimdžiusi moteris
per toli nuo savęs

stovėjo prie manęs ir verkė
ir taip ir tada
nebuvo lopšinės
nors gal ir buvo

o dabar turiu tik

šiltus ir šaltus vėjus
virš materijų ir motinų

lyg miną mano minimus

mala fama
mea culpa

keturios pasaulio pusės
Phonos, Logos, Ksenos, Aulos

ir mano vaikas
mano keistoji dukra
tarp švilpynės ir svetimųjų tėvynės
kalbasi su manimi

įsikniaubus

telefono signalais

šioje erdvėje
mumyse nei balso
nei laiko

siaura lova

plaukų patamsėjusių

vyne

Piteris Penas
(ar Bebenčiukas?)
auksinė Prokrusto valtelė

bet jei tai istorija
tai jau niekados

tuščia širdimi
per visą pūgą
ryju knygos sniegą
nuoga

balto dangaus fone
vienintelio mieste
moteris baltais rūbais prie baltos sienos
trapesnė už japonišką porcelianą

truputis meilės ant pirštų galiukų
ant liežuvio galo truputis meilės
lyg vanduo nušviestas mėnesienos
gilus ir žydras moters kūnas

turi jos daugiau nei turėtum
iškvepi orą
su gyvastimi

beveik pasiklysti
beveik klajoji
ieškodamas paties paskutinio
nutraukęs atpažįsti
išgrauži pėdsaką

skverbiesi pro ją visas
lyg raidė pro sudrėkusį popierių

ant pirštų galiukų
ant liežuvio galo

saldu raudona sūru

kai kas

robustos smėlynai
arabikos smėlynai

moterų rašmenys
bent jau mano vienos

nes tik kai kurie įvaldo ramybę

pirmąsyk tai nutiko
Galicijos miestelio apylinkėse
kava pasirodė
per saldi

tu paklausei
kurią valandą
ji sužydėjo
ta obelis
aš nežinojau

o paskui kitados
vis iš naujo
manęs klausinėjai

kurią

o aš prisiekinėjau

nežinau

nieko
tik to vakaro kavą

tuomet
naktį
katės laižo
nuo mėnulio pieną

šiurkščių liežuvių pėdsakai
ant to molio už to debesies

vartai patamsiuose
moteris

jie supranta neloja
trinas į kojas

tas debesis ir tos katės

metas praeičiai
metas juos paglostyti
metas iš viso
todėl jų nešaukia niekas

ir moteriai
tada
naktį
jau nebe taip šalta
kaip iš tiesų

niekas nematė
mano persikreipusio veido
kai tu pasakei man
eik šalin moterie
ir aš turėjau nueiti
bet stovėjau
ir ašara
riedėjo
per sieną

niekas kas nežino
kaip tu pasakei man
eik sau
o aš tavęs paieškosiu
šiuose namuose
už šių durų
ir visur
ir kitur
ir kartais
ir visada – nuduok
pasakė atiduok ir atsiduok
būčiau turėjus nueiti
nes tai tu man pasakei
bet aš stovėjau verkiau
ir stingau
stovėjau
pasirėmusi ašarų ašmenimis
žodžiu
kuriuo klydau ir pasiklydau