Fikcija

Pabudau supratęs, kad guliu po antklode su kelnėm, nors ir prasegtom. Buvo pusė šešių ryto, bet dar tamsu. Nustebau, kad kambary aš visai vienas, kad nebėra nė vieno žmogaus, todėl nuėjau į virtuvę. Pro durų plyšį sklido šviesa ir aš pamaniau, kad galbūt visi tūno ten. Tačiau virtuvėj nepamačiau nieko, ką tikėjausi išvysti, tik Giedrę, kuri kažkodėl šildėsi sriubą. Vakar ji buvo kažkur išėjusi ir, matyt, neseniai grįžo. Ir šildėsi sriubą. Ji nebuvo viena iš tų, bent jau aš taip maniau, pusė šešių ryto sriubą šildančių moterų. Vis dėlto grynai peroksidiniais plaukais, graži, lyg ir nelinkstanti į kraštutinumus, bet štai šildėsi sriubą. Pamačiusi mane, paklausė, nors, kai dabar galvoju, veikiau pasiteiravo, o ne paklausė, kaip vakar sekėsi, taip lyg niekur nieko, šildydama sau sriubą, ir aš pasakiau, kad nežinau, kada visi išėjo. Sako, taip jau būna, ryte išplauk indus, aš einu miegot, ir aš einu miegot, sakau. Grįžau į lovą, nusimoviau kelnes, atsiguliau, bet nebegalėjau užmigti. Matyt, vakar anksti smigau. Šildėsi sriubą… Apsiverčiau ant šono ir pamačiau ant grindų stovintį tuščią butelį. Tačiau tušti buteliai po vieną dažniausiai nepaliekami ir aš, šen bei ten pasidairęs, pamačiau dar keletą. Ant palangės, ant stalo, ant spintos – visi kažin kaip stebuklingai neišversti, visi sustatyti; net pasidarė nejauku į juos žiūrėti, tokius tiesius ir tuščius, lyg apnuogintus, išdygusius aplink mane, kol miegojau, tarsi būčiau Alisa Stebuklų šalyje. Visa tai skendėjo vakarykščių smilkalų dūmuose, kurie, nors ir nematomi, jaučiau, rangėsi apie mane, lindo į šnerves, nieko neklausdami, nenaudėliai kvapai įsibrovėliai. Jiems antrino prieš keletą valandų užgesusios žvakės, išdėliotos kambaryje. Nuo visų tų kvapų mane pykino, atsikėliau ir uždėjau plokštelę, tarsi džiazo muzika galėtų išsklaidyti tą mišinių tvaiką. Įsivaizdavau ją lyg kokį vidury kambario švytintį riterį, nuo kurio į šalis traukiasi ta aitrių kvapų šlykštynė, šnypšdama, iš lėto… Žinoma, naivu džiazo muziką lyginti su riteriu, tiesiog nesuvokiamai kvaila; lėta ir raminanti, tarsi gyvatė ji įsiliejo į nematomų smilkalų raizgalynę ir pati tapo smilkalais. Ji čia taip tiko, kad tik sustiprino kambaryje tvyrančią atmosferą, lyg ir pažadino ją, atrodė, kad kvapai ėmė šokti pagal fortepijono improvizaciją, kas man savotiškai patiko.

Apsivilkau chalatą, užsimoviau vilnones kojines ir išsliūkinau į virtuvę užsiplikyti arbatos. Ir čia viskas atrodė kažkaip tvarkingai netvarkinga, pedantiškai sujaukta, lyg būtų nevykusiai bandyta sukurti atitinkamą aplinką; niekas neišversta, niekas neišpilta, gal penkiolika stiklinių ar daugiau – ir visos stovi. O tai tau, nesupratau, kaip čia taip, kaip čia viskas vietoje. Užkaičiau virdulį, nuėjau į vonią – nieko, kaip visada kabo rankšluosčiai, vonia balta, kriauklė švari, tualetas toks pat nepaliestas, kažkoks nekaltas. Mane tai, prisipažinsiu, prajuokino – skaistus unitazas, nieko sau!

Į kambarį parsinešiau arbatą; šviesoje, rodos, visi gaivalai išsisklaidė, liko tik aitrus jų kvapas, ypač ryškus tą akimirką, kai įžengi iš svetainės. Kambaryje pastoviniavau – muzika aprimusi, arbata per karšta; nepakeliama buvo šitaip stovėti, neturint jokių įrodymų, kad, be manęs, vakar čia buvo dar kažkas. Nes galgi aš pats viską čia sudėliojau, bandydamas nežinia ką ir kodėl apgauti. Žodžiu, pradėjau vaikštinėti. Giedrė miegojo, virtuvėj radau ant stalo gulintį makaronų pakelį; brangesnių, nei paprastai perku aš, atsimenu, vakar du tokius atnešė, vieno nebebuvo, pridegusioj keptuvėj pilkavo makaronų likučiai, bet irgi kažkokie atšalę ir suvaidinti, o tie, dar nepaliesti makaronai, turiu omeny, tas nepraplėštas pakelis – pakreiptas, bet taip, tarsi būtų pakreiptas tyčia, vien tam, kad būtų pakreiptas. Tam, kad atrodytų numestas ten netyčia, atžagaria ranka, o iš tikrųjų preciziškai pakreiptas, lyg pats pakreipimo kampas būtų skrupulingai išmatuotas. Kitaip sakant, lyg viskas būtų atlikta mūvint juodas pirštines.

Nurinkau nuo stalo stiklines ir sustačiau ant vienos spintelės. Dabar atrodė, kad stiklinių ir taurių dar daugiau, o stalas tuščias, tik anas makaronų pakelis, kuris dar labiau krito į akis. Sumaniau išnešti taures iš savo kambario, bet eidamas svetainėj pamačiau tai, ko ieškojau visą rytą – pėdsaką! Prie sienos gulėjo rankinė – moteriška, juodos spalvos – ir atrodė… tvarkingai. Pedantiškai padėta ten, akivaizdžiai tyčia, gal net ironiškai, tarsi sakytų: štai čia paguldyta moteriška rankinė ir paguldyta tam, kad atrodytų paguldyta tyčia, o ne atsitiktinai numesta. Neištvėriau ir, pakėlęs ją, iškart supratau, kodėl ji gulėjo kaip beformis maišas – buvo tuščia! Bet kodėl gi kam nors reiktų palikti visiškai tuščią rankinę mano bute? Jaučiausi tarsi maustomas detektyvas, kuriam specialiai paliekami netikri pėdsakai siekiant išmušti iš vėžių, ir tai daryti sekėsi… Kam sekėsi? Aš juk negalėjau žinoti, kam sekėsi, negalėjau rasti siūlo galo, jo sučiupti; lyg ir buvau radęs siūlą, bet jis nesibaigė, galbūt tai net nebuvo tas siūlas arba nebuvo siūlas apskritai. Pseudosiūlas! Fikcija!

Grįžau į kambarį, kur dar buvo jaučiamas blėstantis smilkalų kvapas, ir atsisėdau fotelyje. Ir tada, klausydamas banguojančių džiazo garsų, švelnių, tarsi glostančių ir kažin kaip hipnotizuojančių, supratau; o gal tik apsimečiau supratęs, kad nebereikėtų apsimetinėti, kad nesuprantu. Supratau gal dėl to, kad buvo jau visiškai prašvitę ir šviesa brovėsi pro apšerkšnijusius langus, o gal dėl to, kad tuščia niekieno rankinė buvo visų daiktų sąmokslo prieš mane kulminacija; o juk po kulminacijos viskas visada pasidaro mažiau reikšminga, pernelyg žemiška ir suvokiama. Supratau, nes sėdėjau priešais veidrodį. Nežinau, kodėl turėjau žiūrėti būtent į veidrodį, tiesiog žinojau, kad galiausiai turėsiu į jį žiūrėti, ir žiūrėjau, suteikdamas jam kažkokią fatalinės transcendencijos reikšmę. Veidrodis ten buvo ir buvo kažkas, kas tęsiasi už jo, kažkokia beprotybės tiesė, kuri niekada nesibaigia ir visada yra priekyje ją besivejančio sakinio, kuris, vos tik išniręs iš niekur, jau yra pasmerktas tai beprotybei tarnauti. Man reikėjo tos beprotybės, to groteskiško dramatizmo, tiesiog sprogstančio, netelpančio savyje, aš buvau kūrėjas to, kas netikra, ir štai dabar sėdėjau fotelyje ir gėriau arbatą, mėgaudamasis savo šizofreniškais kūriniais, kurie supo mane; jie buvo viskas ir visur, iš pradžių puikiai suvokiami, aiškiai apibrėžti, įrėminti materialios ir nekintamos formos, su menkiausiu šešėliu ar detale, kuri kartu buvo ir individuali, ir priklausoma nuo esmės; o tada blėstantys ir netikri, dingstantys kažkur už ribos, kurią pats sugalvojau, kad jie galėtų išnykti. Ir šitame chaose aš gėriau juodąją arbatą, klausydamas džiazo, tokio tyro ir paprasto, atviro ir nieko neslepiančio, ir tas paprastumas tiesiog smogė visam dramatizmo kontrastui, kai supratau, kad tai aš sėdžiu veidrodyje; o mano atspindys juokiasi iš manęs kaip beprotis.