Čiupinėjimo malonumas

EMILIJA VISOCKAITĖ

Sėdžiu ant grindų greta Aido Marčėno ir galvoju, kaip būtų, jei ten sėdėtų visai ne A. Marčėnas, o koks nors, pavyzdžiui, Maironis. Turbūt naujai perskaityčiau „Nuo Birutės kalno“. Nes dabar G. Radvilavičiūtė visai kitaip skamba. Ir į salę susikimšusi publika, pastėrusi akistatoje su literatūra, mintimis skuba paskui autorės beriamus žodžius – tarsi be atokvėpio parašytus ir skaitomus. Reikia paminėti šitokią gausybę dalykų, kuriuos žmogus be fantazijos pavadintų smulkmenomis. „Skaitytojas turi būti kovinėje parengtyje, nes negali nuspėti, kas laukia kitame Giedros sakinyje“, – sako D. Kalinauskaitė. „Jos prozoje daugiau sąmojo nei humoro“, – sako L. Jonušys budelio veidu.

J. Dehnelis – iš išvaizdos lenkų O. Wilde’as su tamsiai raudona varlyte po kaklu – pristato savo knygą „Lialė“. Kaip ir varlytė, kūryba trisdešimtmečiui J. Dehneliui yra būdas grįžti į praeitį, kurios nepatyrė.

Tarp Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išrinktų dvylikos geriausių (pagal „labai aiškų kriterijų – kūrybiškumas“) praeitų metų knygų triumfuoja M. Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“, surinkę daugiausia komisijos balsų. Keturis. M. Martinaitis taip pat grįžta į praeitį – savo vaikystę ir paauglystę: „Iki meilės. Toliau pabijojau.“ Jis kuria ir bendrą genties, bendruomenės istoriją: pirmuosius eilėraščius užrašęs suodžiais ant vyniojamojo popieriaus, dabar poetas jau ne pirmą knygą rašo kompiuteriu.

Pirmą kartą dvyliktuke atsidūrė net dvi debiutinės knygos: D. Šarakauskaitės poezija ir I. Toleikytės proza. Septynias iš dvylikos knygų išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

Didžiųjų palaikymo tikrai nepritrūks debiutinę poezijos knygą išleidusiam V. Stankui, iškilmingai pasodintam į Rašytojų kampą. Jis vis dar nudelbęs akis flirtuoja su susirinkusiomis studentėmis, vadindamas save rašliavotoju, tačiau žodžiai „poetas“, „poezija“ ir „šventa“ skamba daug tvirčiau.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga antipremijos šiemet nusprendė nebeskirti, o išrinko septynias vertingiausias verstines knygas suaugusiesiems („Mes, žinoma, atmetėme vaikų literatūrą…“): I. Bergmano „Fani ir Aleksandras“, J. Meeko „Meilės aktas“ leidyklos iškraipytu pavadinimu – dėl šio vakariečio pasakojimo apie Sibiro fantasmagorijas ypač ginčytasi. Priešingai nei dėl W. Myśliwskio „Traktato apie pupelių gliaudymą“ – tai vienintelė vienbalsiai išrinkta knyga. J. O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ – daugiasluoksnis, daugiaplanis, meistriškai sumontuotas epinis romanas apie karo išlaisvinamus žmogaus gyvuliškus instinktus. Daug lengvesnis ir šmaikštesnis S. Savage’o „Firminas“ apie vienišą ir kritišką žiurkę literatę. O. Pamuko „Stambulas“ tarp imperijos griuvėsių liūdesingai braižo miesto ir autoriaus biografiją. S. Veronesi „Ramus chaosas“ pristato margą visuomenės karnavalą moderniosios kultūros fone.

Pernai didžiausiu tiražu buvo išleistos S. Meyer knygos apie vampyrus (15 000 egz.), „Mažasis princas“, naujas J. Irvingo romanas, „Džeinė Eir“ ir „Krikštatėvis“.

Metų knygos rinkimuose staigmenų nėra. Kukliai pareklamuoti geriausieji kaip visad nugrūsti į tolimiausią „Litexpo“ kampą. Trečią kartą laureatu tampa vaikų rašytojo ir dailininko įsikūnijimas K. Kasparavičius su „Kiškiu Morkumi Didžiuoju“. Labiausiai džiūgauja K. Gudonytė su „Blogos mergaitės dienoraščiu“ – geriausia knyga paaugliams. O svarbiausias titulas, „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus sveikinimai ir 1000 litų Kultūros ministerijos premija atitenka iš lentynų šluojamo romano „Silva Rerum“ autorei K. Sabaliauskaitei (pinigus ji paskiria kaimų bibliotekoms). Paguodos prizus – už taisyklingiausią kalbą – pasidalija R. Skučaitė ir M. Jonutis.

Šiemetinė knygų mugė mažai kuo skiriasi nuo pernykštės. Penktadienį nuolaidomis žibėjusios knygos sekmadienį nukainojamos dar keliasdešimt procentų. Veikia naujas restoranas, kuriame niekas nesėdi. Vienišas S. Jačėnas pardavinėja „Vieno aktoriaus teatro“ įrašus. Antras aukštas aptvertas stikline siena – gal kad ant minios galvų niekas nebekristų. V. V. Landsbergis pristato dar vieną savo inicijuotą rinkinuką „Istorijos apie Lietuvą“: įvairių autorių literatūrinius pasakojimus apie Birutę, Pučkorių atodangą, Molėtų akmenį, Sausio 13-osios sniegenas ir kt. D. Čepauskaitės pasakoje Lietuva tampa nepaliaujančia verkti mergaite, kuri ašarose paskandina viską, ką turi. Tvaną sustabdo tik pragydusi varna. Paukščiukų temą tęsia ir S. Paltanavičius savo unikaliomis balso intonacijomis.

A. Čekuolis vėl pristatomas kaip seniausias televizijos laidų vedėjas pasaulyje (78 m., antras – Larry Kingas, 74 m.), tačiau valgyti ruonio taukų su cukrumi Grenlandijoje jis vis dar nesirengia. R. Stankevičius nebesiskiria su A. Marčėnu. V. Sventickas šiemet šmaikštauja: „Kaip manote, kuris iš jų yra Martinaitis?“ Visų klaidas, netikslias citatas ir nusišnekėjimus pastebi vaikų literatūros puoselėtojas K. Urba. Vaikams pramogos tos pačios: piešimas su K. Kasparavičiumi, Brailio raštas, knygos gamyba, Gustavas… „Alma littera“ savo prastomis, bet pigiomis knygomis vėl užėmusi didžiąją parodų salės dalį. Net knygos tos pačios, tik brangesnės.

Prisikviesti J. Irvingą pinigų nėra, užtat atvyko pora paauglių rašytojų – jie sutraukė ištisus autobusus moksleivių. Skandalingos M. Burgesso knygos jau tapo privalomos Lietuvos mokyklose. Kitose šalyse jis yra mažai žinomas. J. Gaarderis iš ryto žvelgdamas į veidrodį klausia: „Kas tu esi? Ar yra vilties tokiam tipui kaip tu?“ 500 puslapių romanas paaugliams apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ buvo išleistas nekomerciniais tikslais, bet tapo visų laikų populiariausia knyga Norvegijoje. Lietuvos publika taip pat išreiškė norą ją įtraukti į privalomų skaitinių sąrašus. A. Šliogeris tą patį kūrinį pavadino „filosofijos profanacija“. Mažesnių užmojų, bet ne mažiau žavi J. Gaarderio knygelė vaikams vadinasi „Ei! Ar čia yra kas nors?“ Fantastiškai skambančios norvegų kalbos srautą nutraukia atskubėjusi L. Varanavičienė, kuri baksnodama į laikrodį liepia užleisti salę D. Jazukevičiūtei.

Nepaisant gražios britiškos šnekos, „Šokolado“ autorė J. Harris nepapasakoja nieko įdomaus, tik sukelia nerimo šurmulį neišreiškusi meilės romano ekranizacijoje suvaidinusiam J. Deppui. Rašytoją į Lietuvą pakvietusi leidykla knygų mugę paįvairino geriausiu sumanymu – kankinamai kvepiančiu karštu šokoladu.

Pulitzeriu įvertinta „Gulago istorija“ pristatoma be autorės, Lenkijos užsienio reikalų ministro žmonos, žurnalistės A. Applebaum. Tyro žvilgsnio A. Kulakauskas, atklydęs tiesiai iš J. R. R. Tolkieno knygų, kalbina knygos vertėją R. Drazdauskienę, susigėdusią, kad jos bendraamžė nuveikė tokį didžiulį ir kokybišką darbą.

Didžiulį darbą nuveikė ir R. Oginskaitė, parašiusi storą knygą apie V. Kernagį. Kaip literatūros kritikas pakviestas V. Jauniškis neranda nė vieno kritikos žodžio ir pasivadina „idealiu skaitytoju“. Leidyklos direktorė ne pirmą kartą pretenduoja į labiausiai nuo literatūros atitrūkusios vedėjos titulą. Visiškai nevykusį knygos pristatymą išgelbsti S. Daukanto gimnazijos, kurioje mokėsi ir pats maestro, muzikantų moksleivių grupė, beprasmei pliurpalynei suteikianti įtampos ir šiurpuliukų.

Mieguistų pristatymų tradiciją tęsia ir J. Sasnausko bei G. Kazlauskaitės „Postilės“ su „abrozdėliu“ viršelyje. „Jei postilės pasens, tai žmogus bent Šventojo Rašto citatas pasiskaitys“, – melancholiškai sako J. Sasnauskas.

Ilgiausios eilės driekiasi prie autografus dalijančių J. Gaarderio, G. Dauguvietytės, kunigo A. Saulaičio. Nebeužtenka atvežtų V. Šimkaus poezijos rinktinių. O vaikai tampo už skvernų maišais apsikrovusius tėvus ir reikalauja „dar knygų“.

Maniau, kad populiarumo rekordą pasiekė J. Erlicko išburbėta meilės lyrika. Bet Nacionalinės premijos laureatas R. Kazlas V. Šimkaus eilėmis rėžia tokį pamokslą („Nebėki nuo savęs. / O ką geresnio rasi?“), kad palei jo kojas pusantros valandos klūpi moksleiviai, mokytojos, studentai, dėstytojai, pora rašytojų, vienas visuomenės veikėjas ir trys pensininkės.

Nors mačiau ne vieną energingai sutana plevėsuojantį vienuolį, ištvermingiausi čia atrodo senukai ir senutės, linkintys vienas kitam „linksmos šventės“. Jie ateina į A. Šliogerio knygų pristatymą nuplyšusiais batais, pajuodusiais nagais, įsisiuva ištrūkusią švarko sagą ir neįskaitomu raštu susikaupę užsirašinėja, kas kalba ir apie ką.

Apkūni vidutinio amžiaus moteris, prie stalo susėdus A. Šliogerio knygų apkalbėtojams, pasipiktina: „O kur Donskis? Reikia nešdintis po velnių.“ Jai nerūpi bulviaregystė. N. Kardelis kalba apie bulvės kasdienybę – bulvę kaip žemę, kaip kalbą, kaip A. Šliogerį. Atrastų paralelių išmintis nustebina net patį didįjį filosofą, kuris aiškina nuotraukomis bandęs išreikšti individualumą – „tiek naikinti kalbą, kiek kalba naikina vaizdą“. A. Šliogeris sakosi aptingęs: „Nebenoriu daugiau rašyt knygų, zulinti kelnes, krutint ranką…“ Dėl to ėmėsi vaizdaraščių ir fragmentų, kurie „pokšt ir iššoka“.

Keisčiausia, kad knygų pristatymų organizatoriai, gavę šitokias didžiules modernias auditorijas, tenkinasi susodindami kelis kalbančius žmogelius, kurie anaiptol ne visi namų darbus paruošia taip kruopščiai ir nuoširdžiai kaip, pavyzdžiui, profesorė V. Daujotytė. Neilgas džiaugsmas aplanko, kai žodis suteikiamas pačiam rašytojui – ne vieną kartą jis tiesiog lieka pamirštas tarp gausybės pakviestų prekės liaupsintojų. Vaizdo projekcijos mugėje vis dar retenybė. Ant stalo stovi vienintelė dekoracija – pristatoma knygelė, ir plyti tuščios baltos sienos. Jei pasiseka, pamuzikuoti pakviečiamas P. Vyšniauskas.

Šiuo atžvilgiu progresuoti stengiasi S. Parulskį išlaikanti leidykla. Nors savo nunarintos galvos išmintimi rašytojas ir taip kasmet sutraukia pilną salę klausytojų, šiemet poezijos knygos „Pagyvenusio vyro pagundos“ pristatymas ypač įspūdingas dėl žavios juodai apsitempusios komercijos direktorės, pirštinaite aptempta rankele smūgiuojančios į Seimo posėdžius primenantį gongą. Ji šypsosi, kai poetas kalba apie mirtį, ir išraudusi reklamų įgarsintojos balsu skaito fotografijų aprašymus. S. Parulskio tekstas iš moters lūpų. Taigi, čia buvo vaizdo projekcija – pademonstruotos keturios ar penkios paties rašytojo darytos nuotraukos iš Vienos ir Šiaurės miestelio, „kuriame taip pat gali gyventi žmonės“. Nuotraukos be gamtos, pilkos: „Kuo labiau padūmavę, tuo geresnis menas.“ „Pakeverzojau nuotraukas tarp eilėraščių, kad nebūtų nuobodu skaityti“, – murma S. Parulskis, pradėjęs fotografuoti (ir naudotis feisbuku), kai gydytojas liepė mažiau gerti ir neberūkyti (knygos viršelis turi kišenėlę, kur galima įkišti kyšį). 12 metų praėjo po paskutinio S. Parulskio poezijos rinkinio. Pirmos dešimt kėdžių eilių nusėstos merginų iki 25 metų. „Aš taip juokiausi rašydamas, bet perskaičiau, žiūriu – ir vėl jis verkia.“ „Mano literatūros mokytojas sako, kad jūs esat donelaitiškos tradicijos tęsėjas…“ – prajuokina rašytoją tvirto balso moksleivis.

Pažangiausias ir efektingiausias renginys – R. Rastausko „geriausios knygų mugės knygos“ „Privati teritorija“ pristatymas. Anot K. Navako, dar didesnį malonumą patirtume tik tuo atveju, jei RoRa knygos būtų uždraustos: „Jis patenkina skaitytoją visais įmanomais būdais.“ Iš tikrųjų vien K. Navako ir R. Rastausko balsų tembrų klausytis jau yra nemažas pasitenkinimas. Bet čia tiesiog konceptualus visų dimensijų performansas: fragmentiško kosmopolitinio filmo fone melancholiškai sėdi K. Navakas, apgirtusi nuo miesto apie bučinius kvėpčioja A. Pabarčiūtė, o RoRa džiazuoja savo tekstą, kurį kaip muziką – ne visai supranti, bet nujauti, ir širdies ritmas padažnėja. „RoRa turėtų skristi į kosmosą“, – sako žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius A. Katkevičius.

Knygų mugė leidžia apčiuopti nudvasėjusią literatūrą. Stumdamasis tarp prekystalių slenki paskui didžiuosius ir mažuosius tautos rašytojus, apžiūri kultūrininkų plikes ir prikrautus politikų maišus. Užklydęs į auditoriją sužinai, kuris iš jų V. Sventickas, nusipirkęs knygą gali pabučiuoti ranką G. Dauguvietytei ir, žinoma, išteplioti karštu šokoladu praeivius. Daugiau materializmo!