Aš niekuo netikiu

ROBERT ANTON WILSON

Kaip tik taip pareiškė Johnas Gribbinas, žurnalo „New Scientist“ fizikos skilties redaktorius, BBC televizijos debatuose su Malcolmu Muggeridge’u, bet dauguma žiūrovų jo žodžius sutiko skeptiškai. Regis, vis dar gajus viduramžių katalikiškos eros palikimas, kuris verčia daugumą žmonių, net išsilavinusių, manyti, kad visi turi kažkuo „tikėti“, kad jeigu žmogus nėra teistas, tai jis – dogmatiškas ateistas, jeigu nemano, kad kapitalizmas nuostabus – vadinasi, jis karštas socializmo šalininkas, ir jeigu aklai netiki X, tai reiškia, kad jis yra mirtinas X priešas ir karštai išpažįsta X priešingybę.

Mano manymu, tikėjimas yra intelekto mirtis. Kai tik žmogus įtiki kokia nors doktrina (nesvarbu kokia) arba tampa kuo nors tikras, jis liaujasi mąstyti apie tą egzistavimo aspektą. Kuo tvirtesnis žmogaus įsitikinimas, tuo mažiau jam lieka peno apmąstymams, o žmogui nėra jokio reikalo apie nieką galvoti ir, vadovaujantis šiuolaikinės medicinos standartais, teigiančiais, kad smegenų neveiklumas įrodo, jog gyvybė nutrūko, jis galėtų būti laikomas kliniškai mirusiu.

Mano požiūris yra identiškas daktaro Gribbino ir daugumos nūdienos fizikų požiūriui, kuris fizikoje yra žinomas kaip Kopenhagos interpretacija, nes buvo suformuluotas Kopenhagoje daktaro Nielso Bohro ir jo bendradarbių 1926–1928 m. Kopenhagos interpretacija kartais vadinama „modelio agnosticizmu“ ir teigia, kad bet kokios schemos, kurias naudojame mūsų pasaulio patyrimui sisteminti, yra pasaulio modelis ir jų nedera painioti su pačiu pasauliu. Alfredas Korzybski bandė populiarinti šį požiūrį ir kitose srityse, pasitelkdamas šūkį „Žemėlapis nėra teritorija“. Alanas Wattsas, talentingas Rytų filosofijos aiškintojas, pateikė dar išraiškingesnį palyginimą: „Meniu nėra pietūs.“

Tikėjimas – tradicine prasme tikrumas arba dogma – yra grandiozinė iliuzija: „Mano dabartinis modelis (arba schema, žemėlapis) aprėpia visą visatą ir jo niekada nereikės keisti.“ Mokslo ir pažinimo istorijos požiūriu, man tokia nuostata atrodo absurdiška ir arogantiška, ir aš negaliu atsistebėti, kad labai daug žmonių vis dar mąsto kaip viduramžiais.

Pagrindinis dalykas, kurio išmokau gyvenime, yra tas, kad „tikrovė“ visada yra daugiskaitinė ir kintama.

Žodis „tikrovė“ anglų kalboje yra a) daiktavardis ir b) vienaskaitinis. Todėl, kai mąstome, anglų kalba (ir daugelis kitų indoeuropiečių kalbų) pasąmonėje programuoja mus įsivaizduoti „tikrovę“ kaip vieną esatį, kaip didžiulį Niujorko dangoraižį, kuriame kiekviena dalis yra tik kitas „kambarys“ to paties pastato viduje. Ši kalbinė programa yra tokia įtaigi, kad dauguma žmonių mąstydami negali išsiveržti už jos ribų, ir kai kas nors bando pasiūlyti kitokią perspektyvą, jie tik pasukioja pirštą prie smilkinio – girdi, tauškia nesąmones.

Supratimą, kad „tikrovė“ yra daiktavardis, vientisas daiktas kaip plyta ar beisbolo lazda, lemia biologinis faktas – mūsų nervų sistemos, tikriausiai išlikimo tikslais, paprastai sujungia energijos šokį į fiziško pavidalo „daiktus“. Tačiau tokie „daiktai“ vėl suskyla į energijos šokius – procesus arba veiksmažodžius – kai nervų sistemos susijungia su tam tikromis narkotinėmis medžiagomis arba yra paveikiamos pasitelkiant jogos arba šamanizmo pratimus ar mokslinius prietaisus. Ir misticizme, ir fizikoje sutariama, kad „daiktus“ konstruoja mūsų nervų sistema ir kad tas „realybes“ (daugiskaita) geriausia apibūdinti kaip sistemas ar energijos funkcijų pluoštus.

Tiek apie „tikrovę“ kaip daiktavardį. Supratimas, kad „tikrovė“ yra vienaskaitinė tarsi hermetiškai uždarytas stiklainis, nesuderinamas su šiuolaikinio mokslo atradimais, kurie šiame šimtmetyje rodo, kad „tikrovę“ teisingiau suvokti kaip tekančią ir vingiuojančią upę, kintančią ir evoliucionuojančią kaip pats gyvenimas.

Dauguma filosofų žinojo, bent jau apytiksliai nuo 500 m. pr. Kr., kad pasaulis, kaip jį pateikia mūsų pojūčiai, yra ne „realusis pasaulis“, o konstrukcija, kurią mes kuriame – mūsų meno kūrinys. Šiuolaikinis mokslas prasidėjo Galilėjaus laikais, kai jis įrodė, kad spalva „yra“ ne objektuose, o susidaro iš mūsų pojūčių sąveikos su objektu. Nors filosofijai ir mokslui žinomas neurologinis reliatyvumas ir tobulėjant technologijoms jis buvo įrodomas kaskart vis įtaigiau, mes dėl kalbos kaltės vis tiek manome, kad už pojūčių sukurtos srūvančios, vinguriuojančios, sąveikaujančios ir kintančios visatos slypi vientisa, monolitiška „realybė“, aiškiai ir tvirtai apibrėžta, tarsi geležies gabalas.

Kvantinė fizika sudavė smūgį tokiai platoniškai „realybės“ sampratai, parodydama, kad moksliškai prasmingiau kalbėti tik apie sąveikas, kurias mes faktiškai patiriame (mūsų veiksmus laboratorijoje), o suvokimo psichologija pakirto ją parodydama, kad tarus, jog tokia samprata egzistuoja, kyla beviltiškų prieštaravimų bandant paaiškinti, kaip mes suvokiame, kad hipopotamas iš tiesų nėra simfoninis orkestras.

Vienintelės „realybės“ (daugiskaita), kurias mes faktiškai patiriame ir apie kurias galime prasmingai kalbėti, yra suvokiamos, patiriamos egzistencinės realybės – realybės, kuriose mes dalyvaujame kaip redaktoriai – ir jos visos neatsiejamos nuo stebėtojo, kintančios, evoliucionuojančios, galinčios būti praplėstos, praturtintos, nuo žemos raiškos pereinančios į aukštą, anaiptol nesusidedančios į vieną Realybę iš didžiosios raidės R kaip galvosūkio fragmentai. Jos veikiau kontrastuodamos iliuminuoja viena kitą tarsi paveikslai didžiuliame muziejuje ar skirtingi Haydno, Mozarto, Beethoveno ir Mahlerio simfonijų stiliai.

Alanas Wattas pasakė bene taikliausiai: „Visata yra didžiulė Rorschacho rašalo dėmė.“ Mokslas atranda joje vieną reikšmę XVIII šimtmetyje, kitą XIX, dar kitą XX; kiekvienas menininkas atranda unikalias reikšmes vis kituose abstrakcijos lygmenyse, o kiekvienas žmogus – vis kitokias reikšmes skirtingomis savo gyvenimo valandomis, nelygu kokia vidinė ir išorinė aplinka.

Mūsų „realybės“ modeliai yra labai maži ir tvarkingi, o patyrimo visata didžiulė ir chaotiška, todėl nė vienas modelis negali aprėpti viso milžiniško chaoso, atsiveriančio necenzūruotai sąmonei.

Manau, kad neurologinis modelio agnosticizmas – Kopenhagos interpretacijos taikymas už fizikos ribų pačiai sąmonei – leidžia žmogui išsivaduoti iš mechaniškų jausmų ir robotiško mąstymo pastatyto gardo, kuriame kalėti esame pasmerkti, jeigu laikomės įsikibę dogmatiškų modelių ir nekišame galvos iš savųjų realybės tunelių.

http://www.rawilson.com/trigger1.html
Vertė Vitalijus Šarkovas