FRANZ HOHLER
Tortas
O tada, netikėtai, pasaulio istorija atsidūrė pačiame Lokarne. 1925 metų rudenį būtent čia, Tičine, susirinko pusės Europos ministrai pirmininkai pasikalbėti apie Pirmojo pasaulinio karo pasekmes. Kiek supratau, buvo kalbama apie tai, kad Vokietiją vėl reikia padaryti normalia Europos valstybių nare. Kad tokia ji dar nebuvo, matėsi iš to, kad visos delegacijos, išskyrus vokiečių, apsistojo mūsų „Grand Hotel“…
Devyniasdešimtiniai amžinai
Kiekgi galima apie devyniasdešimtinius – sukirba, kai dar kas – jau keliasdešimtas – rašo knygą, kuria filmą, spektaklį ar kitaip įamžina laikmetį, kuris dar ir dar kartą įrodo, kad…
Dėl požiūrio į kalbos politiką
„Šiaurės Atėnuose“ (2024-11-08) paskelbtas filosofo Arūno Sverdiolo tekstas „Kalbos politika ir / ar apolitika“. Nei su bendrąja autoriaus nuostata svarstomu klausimu, nei su kai kuriais konkrečiais teiginiais negaliu sutikti.
Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę
Parodoje man svarbu fotografijų sekos ir eilės, kurios primena srauto vaizdinius ir pačios yra sraute.
Kapitalo erdvių estetika
Šis – estetikos ir ekonomikos – santykis byloja, kad estetika niekad nėra neutrali ir „nekalta“: ji ideologiškai reprezentuoja socialinius ir politinius vyksmus. [...] Todėl atitinkamai abstrakčios meno formos, nors ir su savais apribojimais, gali suteikti reikiamus „žemėlapius“, padėsiančius sekti kapitalizmo kontūrais.
Kodėl nepasitikiu Antano Miškinio literatūrine premija
Net penki Miškinio premijos komisijoje buvę nariai vėliau tapo ir premijos laureatais: Panavas (2003), Kaziela (2006), Katinaitė-Lumpickienė (2010), Mikulėnaitė-Jonuškienė (2015) ir Katinas (2016) – vos per trylika metų nuo premijos įsteigimo.
Netvarkos pasigedus, arba Apie teksto turbulenciją
Solidūs kritikai neretai linkę sieti panašius prisipažinimus su praeities traumomis, bet man kažkodėl viskas dėliojasi pagal kur kas paprastesnę schemą: kažkur priėjai, kažką pamatei, kažką pajutai ir panorai pasisakyti.
Takelis į šviesą. Apie Danės Zajco poezijos rinktinę „Kalba iš žemės“
Apie slovėnų poetą Danę Zajcą pirmą kartą išgirdau dvyliktoje klasėje, filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiusi jo eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“. Taip sudomino, kad grįžusi namo į „Google“ paieškos sistemą suvedžiau poeto vardą.
Vertimo strategijos
– Na, kaip?
– Čia balta mišrainė.
Kirminai
Pavasarį tėvas iš ledinio vandens
prisėmė tris kibirus raudonų kirminų,
išpilti jie rangėsi dirvožemy, ir juos mes bijojom
sutrypti.
Tai buvo laumės gyslos.
fude mirksta baltyje
galimų aplinkybių apvalumas
išskabtuoto suvokimo tuštybės
apipavidalina esančias linktis
sukampuoja minties formiškumą
kuris tiesąsak formalus
aplinkybių sulankstymas į origamį
rytojaus pradėjimas dabar
anaiptol be iškeliaujančiojo
įvietintas dabartybės šnekėjimuose
Pasaka prieš miegą
Šalia krūvos meilės laiškų
Jos komunisto bilietas
Jis jai nerūpi
Tai jaunystė
Ji norėjo normalaus gyvenimo
Ji supranta to dviprasmybę
Širdgėlos pramanymas
Duodu jai kailį
ir šešias užpakalines kojas.
Duodu jai gyventi
vieną mėnesį,
stiklo akį,
gultą iš šiaudų.
Gražuolė Anelė
Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja.
Julio Cortázaras ir Ugnė Karvelis
Londone Julio ir Ugnė greit prisitaikė ir jau kūrė planus, bet po kelių dienų taip atšalo, kad galop įsisnigo. Nors prieš tai kelias savaites buvo ne mažiau kaip penki laipsniai šilumos, temperatūra staiga nukrito žemiau nulio, apšarmojo langai, namų fasadai, šaligatviai, į namus ir lovas prasismelkė drėgmė. Be kita ko, Ugnė turėjo išvykti, tad Julio liko vienas.
Juodas kambarys Madride
Kol kiti atidarinėjo knygynus, tu besirengdama įkopti į penktąją dešimtį įsigijai pirmąją knygų spintą ir susodinai joje per pastaruosius dešimtmečius jaukiausią priebėgą teikusią lapiją: magiškojo realizmo palmes ir metafikcijų riešutmedžius, dvasinės literatūros alyvmedžius ir klasikos bambukus, literatūros teorijos ąžuolus ir įvairiausios autobiografinės prozos beržus bei drebules…
Rugpjūčiai su Márquezu
Kaip ir visos teisingos tradicijos, mano aprašomas vasarų ritualas susiformavo spontaniškai ir netyčiomis. Dieną, kai baigiau mokyklą – tai yra kai parašiau lietuvių egzaminą, – negalėjau žinoti, kaip greitai pasiilgsiu privalomų knygų sąrašo ir tingių lietuvių literatūros pamokų po sočių pietų, kai viena ausim klausydama mokytojos žiūrėdavau pro langą.
Amžinos kasdienybės laiptai
Šimtų šimtai lipo, tūkstančių tūkstančiai kopė, leidosi, pulkų pulkai mindė, aukštyn žemyn. O laiptai vis tokie patys kaip studijų laikais, prieš keliasdešimt metų, tik stipriau numinti, nubrūžinti nepaliaujamo kopimo ir nusileidimo.
Šokėjas Amsterdamo lange
Atvykėlis visados pasiklysta Amsterdamo senamiestyje, kur žengi virš naujo kanalo kas kelis šimtus metrų, kur raudonų plytų apsuptos gatvės eina vingiais, tai susiaurėja, tai išplatėja, ir kur, priėjus sankryžą ir pažvelgus į visas keturias puses, vaizdas lyg atsidūrus kambaryje su veidrodžių sienomis.
Apsas
– Tai kada tavo data? – paklausė motina.
– Galiu rinktis iš dviejų. Po mėnesio, liepos 20-ą, arba rugsėjo vidury. Niekaip neapsisprendžiu. Žinai, kai mirtis taip arti, dar ir pagyvent noras grįžta.
– Man ne, – užtikrino motina. – Kai tik sulauksiu pensijos…
